Šios savaitės pradžia buvo tikrai nelengva. BUvo sunku vaikams nepasakyti Ne. Mūsų vaikai tikri nenuoramos. Jie visur lipa, eina, griūna, ima tai ko negalima. Čia tokia mano nuomonė buvo iki tol kol nepabandžiau kitokių metodų ir nepaskaičiau psichologės komentarų.
Pirmiausia pabandžiau mūsų šeimoje vietoj žodelio ne įvesti žodelį prašau. Vaikų reakcija buvo įvairi didieji sureagavo greičiau nei mažiukai. Didžioji pasakė, o kažkas naujo. Mažieji pradėjo reaguoti po trijų dienų. Kiekviena kartą man ištarus prašau jie atsisukdavo ir klausydavosi ką pasakysiu toliau. Sunkiausia buso su antruoju sūnumi Pijumi. Jis pradėjo reaguoti tik savaitės pabaigoje. Ir galu gale pasakė Mama nebekartok to prašau, nes man jau bloga.
Antras žingsnis vietoj ne daugiau laisvės vaikų mąstymui. Kiekvienas vaikas, ypač vyresnieji turėjo pasakyti kodėl vienaip ar kitaip jie elgiasi. Čia atviresni buvo mažieji.Jie greitai suprato, kad daro kažką ne taip. Didieji maivėsi ir nenorėjo šnekėti. Tada susėsdavome visa šeima vakare ir šnekėdavome ta tema.
Štai tokia buvo mūsų savaitė
Mama Inga
