Papuošalai

Įdomu, kad būtent man, niekada gyvenime beveik nenešiojusiai jokių aksesuarų, net neturinčiai vestuvinio žiedo, nuspręsta paskirti prizą — galimybę užsisakyti žymios dizainerės gaminamus papuošalus.

Matyt, tai bausmė, kad nebūdama Mamytė įsėlinau į to vardo klubą, užsiregistravau ir taip visgi nepelnytai projekte užėmiau tikros MK narės vietą. Užsimanė Pirčiupių Motina Mamyte būti vadinama. Tad taip jai ir reikia, lai džiaugiasi dabar, kaip ta pasakos lapė gervės vaišėmis.

Iš kitos pusės, nėra ko gėdytis. Jokios aukos, sudėtos ant sveikatos aukuro, negali būti įvardytos kaip pernelyg didelės ar negarbingos.

O jeigu labai rimtai, tai neįmanoma nesuprasti, kad didžiausia dovana buvo MK suteikta proga daugiau laiko skirti sau, pagražinti savo kūną, susipažinti su naujais žmonėmis. Iš tikrųjų, visos esame laimėtojos.

   Kita savaitė — atsisveikinimo ir padėkos žodžių savaitė. Man ji taip pat ir atsisveikinimo su Mamyčių klubu savaitė. ,,Atsisveikinimas ir padėka  MK”  ir bus paskutinis mano dienoraščio puslapis. Ir tai jau visai netrukus.

    P. S. Nuotraukoje galima matyti vieną mano vestuvių nuotraukų. Šventės pirtyje metu draugai pasipiktino, kad mes pažeidėme tradicijas neužsisakydami žiedų ir jais nesikeisdami, tad kūrybinga draugė greitai juos ,,išliejo“ iš šampano butelio aukso ir buvome priversti jais apsikeisti ir tą vakarą dėvėti.

Tas žiedas turbūt iki šiol lieka vienas iš tų kelių papuošalų, kurį per gyvenimą ne savo noru teko kurį laiką nešioti. Beje, teko girdėti, jog kūrybingi donžuanai šampano gėrimo metu taip ne vienai moteriai susuka žiedelį, o kartu ir protelį, maudami tą šampaninę rinkelę ant jos pirštelio ir žadėdami ją vesti.

Suprantu, kad turbūt ištekėti nori visos moterys, bet nereikia pamiršti ir mūsų prosenelių išminties, kurie sakė, kad mergina žydi iki tol, kol jai užmaunamas ant rankos vestuvių žiedas, būtent nuo tada prasideda kiekvienos moters žiedėjimas.

Pati, žinoma, su tuo nesutinku, bet žodžiais sužaista gražiai.