Paprastas nepaprastas meškiukas Pedingtonas

Paprastas nepaprastas meškiukas Pedingtonas

26. Aug 23:15 Mamatest Mamatest

Ar turite mėgstamą animacinį personažą arba knygos herojų? Klausiu būtent, ar turite jūs, o ne jūsų vaikai. Gal kažkoks prisiminimas iš vaikystės ar nostalgija?
Pagalvojus apie vaikystę aš kažkaip negaliu išskirti kažkokio konkretaus nei personažo, nei animacinio filmuko. Pavadinimus žinau, taip, bet kad kažkuris būtų labai mylimas, negaliu pasakyti.
Dabar turiu progą animaciją atrasti iš naujo. Ir tai, ką matau, toli gražu ne visada džiugina. Tačiau tarp daugybės iš esmės vienodo kirpimo tv show ( man net animacija tai pavadinti neišeina) visgi atsiranda tikrai vertų dėmesio pozityvių, šiltų filmukų.
Ar žinote tokį mešiuką Pedingtoną? Visai neseniai mano beveik penkiametis pradėjo žiūrėti, ir pastebėjau, kad vis dažniau pagaunu save besiklausanti dialogų ir pakelianti akis pažiūrėti.

Prasidėjo viskas gal ir dar seniau, kai pamačiau filmą. Tada pamaniau, - eilinis komercinis marmalas ir pradėjus žiūrėti išjungiau gal po 15 minučių. Nes tada erzino tas meškino naįvumas, kvailumas... net negalėjau tiksliai įvardinti, kas būtent.
O dabar aš tą meškiuką įsimylėjau. Nes viskas kur kas giliau nei tiesiog animacija, ir kur kas prasmingiau, nei juokingi meškiuko nuotykiai, kai jis įsivelia į visokiausias istorijas.
Nėra jis nei kvailas, nei nevykėlis. Jis labai draugiškas, atviras pasauliui, žingeidus. Jis rūpestingas ir užjaučiantis. Iš jo ne tik vaikai, bet ir suaugę galėtų pasimokyti meilės ir atsidavimo šeimai, empatijos, tolerancijos, mokėjimo ir noro kovoti už teisingumą, atkaklumo ir taip, savotiško naivumo, kai į pasaulį žiūri lyg didelėmis vaiko akimis. Suaugę jau taip nebemoka. Mes tampame pilni pagiežos, nuoskaudų, abejingumo, stereotipų, - viso to, ko vaikystėje nebūna.

Viskas prasidėjo dar 1958 metais, kai pasaulį išvydo pirmoji knyga. Taip, pirmiau, kaip ir dažnai būna su animacija, buvo knyga. Taigi, 1958 metais britų rašytojas Maiklas Bondas parašė pirmąją knygą "Meškiukas, vardu Pedingtonas". Nuo to laiko iš viso buvo išleistos 27 knygos ( paskutinioji "Su meile, Pedingonas"), kurios tapo populiarios ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet buvo išverstos į daugiau nei 40 kalbų, ir parduota buvo apie 35 milijonus Pedingotno istorijų knygų.

Deja,  Maiklas Bondas 2017 metais mirė, tad daugiau knygelių nebebus. Bet tai, kad meškiukas Pedingtonas virš 60 metų išlieka visų mylimas, reiškia, kad žmonių širdims suvirpinti užteks ir jau parašytų.

Autorius net buvo gavęs laišką iš vienos vėnuolės kuri sirgdama nepagydoma liga skaitė meškiuko istorijas ir siuntė Bondui padėką, nes jo knygose rado nusiraminimą ir paguodą.


Meškiuko Pedingtono istorija buvo aktuali prieš daugelį metų ir tokia pat aktuali dabar. Ir tikiu, kad bus visada. Nes ji moko priimti žmones tokius, kokie jie yra ir atskleidžia, kokios iš tiesų yra vertybės, kurios turėtų rūpėti žmogui. Knygose nėra negatyvumo, autorius niekada nepašiepia meškiuko, pasaulis ten visada yra gražus ir geranoriškas. Ir tokias knygas, pasak kritikų, yra kur kas sunkiau parašyti. Čia nėra kovos, priešų, blogiečių, bet istorijos, apeidamos prievartą ir atvirą blogio demonstravimą, moko būti gerais, parodo, kas yra neteisinga ir gali įskaudinti. Genealumas paprastume.
Taigi, kas tas Pedingtonas?
Viskas prasidėjo net anksčiau nei knyga, 1956 metais. Kai būsimas knygos autorius Pedingtono stotyje Londone įsigijo parduotuvėje niekam nereikalingą pliušinį meškiuką. Tai buvo prieš Kalėdas, kai jis ieškojo dovanos žmonai ir užėjęs į žaislų krautuvėlę rado tuščias lentynas. Viskas buvo išpirkta, ir tik vienas meškiukas liūdėjo visų pamirštas. M. Bondui pagailo žaislo ir jis jį įsigijo. O paskui ėmė kurti istorijas apie meškiuką. Iš pradžių jis neketino jų spausdinti, rašė savo malonumui, bet vėliau ryžosi, ir neveltui.

Jis tapo vienu žinomiausių meškučių tiek knygų formatu, tiek vėliau animaciniu, o galiausiai virto filmais. Gal pasaulyje labiau žinomas Mikė Pukuotukas, tačiau britams Pedingtonas yra kone nacionalinė vertybė. Yra išleistos kelios monetos, skirtos šiam atlapaširdžiui meškinui.


Pedingtono stotyje jam pastatytas bronzinis paminklas, o 2014 metais Londoną buvo papuošusios dar 50 meškučio skulptūrų įvairiose miesto vietose.

Tai buvo labai platus paramos vaikams projektas, pritraukęs daug įžymybių ir kūrėjų.

meškiukų skulptūrų žemėlapis


Meškiuko tikras vardas nėra Pedingtonas. Jo tikras vardas yra... nesakysiu koks, bet jis perujietiškas, ir kaip manė pats Pedingtonas, sunkiai suprantamas. O Pedingtono vardą jam davė ponai Braunai, kurie meškiuką rado toje pačioje Pedingtono stotyje.


Pedingtonas - emigrantas nelegalas, slapta atvykęs iš Gūdžiosios Peru. Braunai randa jį sėdintį ant lagamino su skrybėle ir užrišta ant kaklo kortele: "Pasirūpinkite šiuo meškiuku". Čia ir slepiasi jautrioji istorijos dalis. Vaikai nesupras potekstės, tačiau rašytojas čia įpynė prisiminimus iš karo meto. Kai buvo žinoma, kad greičiausiai Londonas bus bombarduojamas, iš miesto buvo nuspręsta evakuoti vaikus ir nėsčiąsias, neįgalius žmones. Daugybė vaikų stovėjo va taip stotyse su lagaminais ir parištomis kortelėmis, be tėvų, vieni, alkani ir murzini, kol juos išskirstė po mažesnius miestelius ir kaimus pas laikinus globėjus. Iš viso buvo evakuota apie 3,5 milijono žmonių.

Čia ir yra užslėptas tragizmas, užkoduotas pabėgėlio išgąstis ir sunkumai, su kuriais susiduria emigrantai.  Juk atvykęs iš Peru mažas meškiukas atsiduria dideliame svetimame mieste, ir jam reikės daug ko išmokti ir pritapti, susirasti naujų draugų, šeimą.
Beje, knygoje yra ir dar vienas emigrantas - tai antikvaro šeimininkas ponas Gruberis, kilęs iš Vengrijos. Jis irgi sukurtas neatsitiktinai, o remiantis autoriaus prisiminimais. Juos su Pedingtonu sieja emigranto dalia ir prisiminimai apie namus. Tiesa, man bent jau, taip ir liko neaišku, kodėl Pedingtonas atvyksta iš Peru į Londoną. Žinomas tik faktas, kad jo teta Liusi išmokė jį anglų kalbos ir slapčia pasodino jį į laivą, o pati gyvena pagyvenusių meškų prieglaudoje. Pedingtonas nenutraukia ryšio su ja. Jis visada rašo jai laiškus.


Šiuolaikiniame kontekste visa tai atrodo labai prasminga ir reikalinga. Žmonėms tikrai yra ko pasimokyti iš šio meškučio.

Ir aš labai džiaugiuosi, kad šis personažas patinka ne tik man, bet ir mano sūnui. Ir aš tą simpatiją mielai skatinu, nes Pedingtonas nėra komercinis. Jis gyvas, tikras, nuošidus. Taip, iš jo kaip brand'o daro komerciją. Galima įsigyti įvairios atributikos, žaislų, drabužių. Bet pats personažas yra visiškai "senovinis", tarsi nužengęs iš praeities. Pats autorius apsupo meškiuką 30-ųjų ramybe ir pagarba.
Taigi, mes rašom laišką Pedingtonui, o dar - mes jam skambinom! Tiesa, Pedingtoną vaidino tėtis, bet Nikolas buvo susijaudinęs ir laimingas. Nors ir nesuprato, ką sako meškiukas emigrantas... juk kalbėjo jis angliškai. O prieš atsigulant Nikolas taukštelėjo sau per kaktą: "mama, aš pamiršau Pedingtono paklausti, kodėl jis valgo marmeladą". Sakau, nieko, ryt pridurism prie laiško, juk dar neišsiuntėme.


Meškučio adresas, jei ką - Windsor Gardens, 32 off Harrow Road Notting hill, - yra išgalvotas, bet nevisai netikras. Autorius apjungė į vieną du jam svarbius adresus. Deja, dabar nepamenu kokius, tad neklaidinsiu.
P.S. kol rašiau šį tekstą, visgi prisiminiau vieną filmuką/knygą iš vaikystės : "Vėjas gluosniuose". Ši knyga iš pradžių gimė taipogi ne spaudai, o kaip autoriaus istorija sūneliui.

Taigi, viskas, kas unikalu ir gera, gimsta iš širdies...