Palydint senuosius...

Palydint senuosius...

30. Dec 2021, 00:47 Gintarep Gintarep

Stovint ant 2022-ųjų metų slenksčio, tradiciškai noriu apžvelgti praėjusius metus. Gal metų eigoje atrodė baisu, liūdna, nedrąsu, bet dabar galiu pasakyti, kad tai buvo patys nuostabiausi mūsų gyvenime metai.

Pakankamai greitai prisitaikėme ir išmokome gyventi naujomis sąlygomis, dirbti ir mokytis kitaip. Laiko perteklių, kuris būdavo "suvalgytas" automobilių kamščiuose, panaudojome savišvietai ir savirealizacijai. Išmoko vaikas iš nenaudojamų drabužių pasigaminti net koncertinę aprangą.
Pamokos/darbas persikėlė į gamtą.
Namuose pasidalinome kasdieniais darbais ir išmokome vieni kitiems netrugdyti. Kol kiti verkšleno, mes tyliai džiaugėmės savo laime, karts nuo karto į mamyčių klubą įkeldami džiugias ir mažiau džiugias akimirkas. Buvo ir taip, kad  atrodė,  netinkamai parinkta spalvytė sugadino tapomą  paveikslą, kurį fotografuojant paaiškėjo, kad ten viskas tvarkoje, net per daug tvarkoje. Ir kas gražu realiame gyvenime, nebūtinai bus gražu virtualiame ir atvirkščiai. 
Sunkiai vaikas galėjo priprasti prie savo įgrotų įrašų, juose įžiūrėjo tik klaidas, net ir tokias, kurių jau nebuvo. Tad dirbo ir dirbo. Išmoko to, ko būtų tikrai kontaktiniame ugdyme net nebandžiusi mokytis, nes kam to reikia, jei viskas padėta ant lėkštutės.
Teko daug ko ieškotis internetiniuose vandenyse, kuriuose ne vien lietuvių kalba viskas atplaukia.
Tad ėjome mažais žingsneliais, bet į priekį.
Išmokome laimę atrasti savo kieme. Sniego kasimas pavirto nuosava sporto sale. Statėme savo pilis ne tik iš svajonių, bet ir sniego. 


Kai galima buvo - keliavome. Ir toliau, ir arčiau. 


Pamatėme daug, kai ko jau nepamatysime. 


Nes ugnikalnis po savimi paliko juodus lavos kalnus.
Buvo daug ir įvairaus, tuo metu ne tokios šviesios spalvos atspalvių, bet dabar, viską išgyvenus, norisi džiaugtis ir rėkti iš laimės, nes jei nebūtų sunkumų, nebūtų tokie saldūs laimėjimai. Didžiausias laimėjimas stengtis kuo greičiau suprasti ir išmokti užduotas pamokas, tiek mokyklos, tiek gyvenimo. Dėkinga gyvenimui, kad esu mama, žmona, marti. Jei nebūčiau mama, matyt taip nesidžiaugčiau gyvenimo siųstais išbandymais, kurių eigoje bandžiau šeimos norius įtikinti kaip viskas čia puiku ir žiūrėk, net pati save įtikinau. Tad tikėkime savimi ir džiaukimės taip, kaip moka vaikai džiaugtis, taip, kaip vaikai moka mylėti. Mylėkime save, savo šeimą, savo aplinką ir skirtus išbandymus! 

floryte floryte 03. Jan 22:33

Džiugu be galo, kad taip mokate džiaugtis ir "iš citrinos padaryti limonadą"! Išties - talentas!!!