Pagausėjusi šeima

Naujas šeimos narys? Kodėl gi ne.

Gabrielė augintinio jau labai seniai norėjo. Bet mes vis rasdavome priežasčių jo neturėti. Tai Ignukas mažas, tai kraustymasis, tai kelionės, tai dar kažkas.

Nuoširdžiai netryškau noru prie trijų vaikų dar ir šuniu rūpintis. O juk jam, ypatingai pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais, reikia itin daug dėmesio, priežiūros ir rūpesčio.

Juokiuosi, kas pamiršote, ką reiškia auginti kūdikį, įsigykite šunį. Bemiegės naktys ir nuolatinis sukiojimasis aplink naują šeimos narį garantuotas.

Atėjo tokia diena, kai vyras vis dažniau kalbėdavo apie augintinį. Pakalbėdavom. Atidėdavom. Ir ką...Ateina Gabrielė iš mokyklos ir sako „mama, mums namų darbams reikia atnešti augintinio nuotrauką ir apie jį papasakoti. Ką man daryti, aš neturiu augintinio.“ Susimąsčiau, o ką darys kiti vaikai, kurie neturi. Bet juk niekam neįdomu, ką darys kiti.

Vėl grįžtam prie augintinio temos. Pasitariam, padiskutuojam, papasakojam apie atsakomybę ir sąlyginę naštą, juk tai ne žaislas, kuriam atsibodus galima bus numesti į kokį kampą ir pamiršti. Tai atsakomybė ir meilė visam gyvenimui. Sutinkam. Randam.

Šeštadienio rytas. Mes su Gabriele į parduotuvę šuniui kraitelio pirkti. O vyras, mums grįžus, šuniuko.

Jis atvyko. Mažas, baltas, pūkuotas. Pakerėjo mus visus. Patinėlis. Dėl savo išvaizdos gavo Pūkio vardą. Daug dėmesio, daug meilės. Pirmos naktys buvo bemiegės, mums su vyru. Šuo inkštė, reikalavo dėmesio. Pratinosi jis prie naujos aplinkos, ir mes prie jo.

Dabar...Praėjo nepilna savaitė ir mes jau apsipratom. Pūkis taip pat. Džiaugsmingai pasitinka mus atsikėlusius, ilgesingai palydi mums išeinant. Bando dergti, kur akys mato, o mes vis vedam ant palutės. Taip ir žaidžiam „naujo kūdikio“ etapą.

Ir nors žinau, kad laikui bėgant vaikai juo vis mažiau domėsis, ir kad tai bus tikrai dar viena mano rūpesčio atsakomybė, bet jis jau įgavo visų simpatiją ir tapo pilnaverčiu šeimos nariu.