Kiekvienai mamai savas vaikas pats nuostabiausias. Mes juos mylim besąlygiškai, su visais privalumais ir trūkumais. Nors realybėje dažnai galim pritrūkti objektyvumo.
Stengiuosi būti nešališka. Kartais tai padaryti lengviau, kartais sunkiau. Vis dar mokausi būti gera mama, nors klaidų neišvengiu.
Jis vyriausias. Dažnai pagaunu save, kad į jį jau žiūriu nebe kaip į vaiką, o kaip į suaugusį. Nors suvokiu, kad giliai širdyje jis vis dar tas mažas vaikas, kuriam reikia šilumos, meilės ir artumo. Bet neduok Dieve prie draugų pavadinsi jį mažybiniu vardu ar paimsi už rankos. Jau nepridera. Jau nevalia. Jis jau paauglys.
Man paauglystė visada asocijuodavosi su amžiumi nuo 13-14. Jam dar nėra 10. Bet mąstymas brandus. Ir aš matau, kad dažnai jam nelengva, jis jau viduje kovoja su tuo bręstančiu paaugliu ir giliai širdyje slypinčiu vaiku. Tai kuriam gi būti? Kuriam ir kada leisti nugalėti?
O kaip man, mamai, neperspausti tarp leidimo būti paaugliu ir neperžengti tos švelnumo ribos, kuriai jau viešoje vietoje nelabai lieka erdvės.
Man visada tu išliksi tas mažas Simukas, nepriklausomai tau 10 ar 50.
O taip...