Noriu pasisupti ant vyšnios šakos!

-Tu verkei, mama?

-Ne ne... o labai matyti?

Ką čia slėpti, Keistuolių teatro spektaklis “Mano senelis buvo vyšnia”, skirtas visai šeimai, šiandien ir prajuokino, ir sugraudino. Tik pasitaikius progai su dukra Saule, kuriai jau devyneri, nuo pat mažens lankomės pas Keistuolius. Tiesiog jie kitokie, sujaudinantys iki širdies gelmių...

Ir šįkart spektakliui „Mano senelis buvo vyšnia“ nelikome abejingos.

Trumpai apie ką jis:

Tai linksmas pasakojimas apie berniuką Toniną. Apie jo gyvenimą mieste tarp keistų, vis kažkur skubančių suaugusiųjų. Apie Tonino nuotykius, patirtus gyvenant kaime su seneliu Otavianu, su žąsim Alfonsina ir vyšnia Feliče. Tai pasakojimas apie atvirumą, šilumą ir... meilę – apie tai, kas visam gyvenimui įstrigo berniuko širdyje: svarbiausia yra mylėti ir būti mylimam, – tada galėsi įveikti bet kokią kliūtį. Juk pats senelis Otavianas sakė: „Esi gyvas, kol tave myli bent vienas žmogus.“

“Tau patiko, mamyte? Man tai labai. Tas berniukas Toninas labiausiai”, – iškart pasibaigus spektakliui pareiškė savo nuomonę Saulutė. Toninui ji ir įteikė gėlės žiedą.

-O gali papasakoti, kas tau labiausiai įstrigo. Ką prisimeni?

-Man tai viskas patiko. Tik nesupratau pačioje pradžioje, kas vyksta, visi šneka, bėgioja, labai daug vardų, kas su kuo gyveno...Ai bet prisijuokiau, kai Toninas turėjo eiti į mokyklą. Ta mokytoja berniuko tai išvis labai juokinga. Atrodė griežta, bet juokinga.

-O prisimeni, kai į berniuko klasę atėjo Kalėdų senelis?

-Ten gi buvo Tonino senelis, jis mosikavo mokytojai prieš nosį maišu, to ji vis pasilenkdavo, kad nepataikytų. Taip jai ir reikia.

-O norėtume tokios vyšnios kaip Tonino senelio kaime?

-Taaip, būtų gera ant tokios vyšnios pasisupti. Jie tai iš tikrųjų suposi ant virvių, bet žinau, kad ten buvo vyšnios šakos.

-Tau buvo įdomu?

-Jooo. Labaai. Bet labai liūdna pabaiga, nes senelis pasivertė vyšnia. Mama, o kuo mūsų senelis virs, kai numirs?

-.....