Dar Vilniaus knygų mugės metu pirmąkart pamačiau šią knygą, netyčia per radiją išgirdau interviu su pačia autore Nora Iksten ir panorau perskaityti. O kai kažko labai nori, norai pildosi - trokštamą kūrinį padovanojo IG tinklaraštininkė @knygųdama ☺
Kūrinys įtraukė nuo pat pradžių. Kiek painoka pradžioje, bet suvokus, jog pasakojama dviejų moterų- motinos ir dukters- balsais, imi suprasti kiekvienos jų išskirtinumą, požiūrį į pasaulį.
Motina- tamsa, liūsesys, neigimas, mirtis. Dukra- šviesa, džiaugsmas, gyvenimas. Viena kitą papildo. Ko geriausiai jų santykius atskleidžia šis dukters pamąstymas:
Dar ryškios Sovietmečio, kai griaunamosios jėgos motyvas, kitokio žmogaus nepriėmimo, atsūmimo klausimai, beprotybės, visuotinės depresijos, nesuprasto genialumo, laisvės problematika.
Pats motinos pieno įvaizdis per visą romaną kinta- nuo kartaus, bjauraus iki šilto ir skanaus. Tai motinis ir dukters santykių metafora- jų santykiai taip pat pereina nuo šaltų iki pakankamai šiltų.
Rekomenduoju norinčioms laisvalaikį užpildyti ne saldžiu meilės romanu, o gyvenimiškomis, gal kiek dramatizuotomis tėvų- vaikų- anūkų santykių peripetijomis ;)
5 iš 5, nes stipru, tikroviška, nesuvaidinta.
Labai ačiū už rekomendaciją. Irgi buvau nusižiūrėjus, bet dar neskaičiau 😀
Ups, antraštėje suklydau rašydama autorės pavardę- Ikstena 😉