Netekties jausmas

Netekties jausmas

10. May 20:23 Renata_SGI Renata_SGI

Kartais apima beviltiškumo jausmas. Paskęsti savo prisiminimuose apie laikus, kai viskas buvo sudėliota į savo lentynėles, kai žinojai visą rutiną ir gyvenimo tėkmę.

 

Aš atsimenu, kai vaikystėje, man buvo ne daugiau šešerių, važiuodavom su tėvais pas senelius. Senelis manęs laukdavo kieme, tais laikais dar nebuvo mobiliųjų, jis apskaičiuodavo laiką kiek gali užtrukti mūsų kelionė iš Vilniaus, ir kantriai laukdavo ant suoliuko. Nespėjus išlipti iš mašinos, jis griebdavo mane į glėbį. Krykštavimas užpildydavo kiemą. Laimė. Meilė. Džiaugsmas.

 

Močiutė laukdama prikepdavo pyragų, stalas buvo nuklotas. Ir nuo tų dienų pamenu jos nuolat kartojamą taisyklę „kai lauki svečių visada turi parodyti, kad jie laukiami ir tinkamai pavaišinti“. Kiek atsimenu kokių švenčių, atvykimų pas juos, močiutė pasiruošdavo maksimaliai.

 

Senelis. Mano mylimas. Vienintelis. Kito nemačiau. Jis mirė, kai manęs dar net planuose nebuvo. Mano ginėjas. Mano lepintojas. Mano užnugaris. Kiek smagių akimirkų kartu praleistų. Kiek vaikystės linksmų vaikystės vasarų sutiktų su juo. Iki tos lemtingos rugsėjo pirmosios. Jis žuvo. Sudaužydamas mano nerūpestingą vaikystę į mažus šipulius. Tai buvo pirma mano pažintis akis į akį su mirtimi. Skaudi. Nesuprasta. Ir neteisinga. Jis iškeliavo anksti. Per anksti. Jam dar visas gyvenimas buvo prieš akis. Dievas jį pasiėmė. Mano antros klasės pradžia susimaišė su skausmu ir sudužusiomis viltimis.

Jis man žadėjo kartu būti einant Pirmosios Komunijos. Jis man sakė, kad visada patars, kai man reikės. Jis kartojo, kad kai širdis duš dėl pirmosios meilės, jis bus tas, kuris mane guos. Jis prisiekinėjo, kad bus kartu, kai žengsiu prie altoriaus ir juokėsi, kaip jam bus smagu lepinti proanūkius. Jis to nesulaukė.

 

Močiutė. Ji laikėsi tvirtai. Kiek aš pamenu. Pasinėrė į tikėjimą. Buvo visada šalia. Lydėjo tomis akimirkomis, kad jo nebuvo. Su dideliu tikėjimu buvo man priimant Pirmąją Komuniją, su liūdesiu guodė, kai dužo mano širdis. Su didžiausiu džiaugsmu buvo man tariant Santuokos priesaiką. Ir su didele meile laukė ir proanūkių. Jiems gimus – tai buvo jos atgaiva. Iki tos dienos, kai susirgo. Daugiau nei septynis metus ji gyvena su Alzheimerio diagnoze. Pirmas penkmetis buvo lengvesnio kelio. O toliau...Išbandymų metas. Kol vieną balandžio vakarą jau galvojome, kad ji iškeliauja pas angelus. Ją atgaivino. Dabar jos gydymas, arba tiksliau palaikymas vyksta ligoninėje. Jai sunku. Bet sunku ir mums. Ji mano mokytoja, mano tikėjimas, mano viltis ir energijos užtaisas. Ji mano mylimas žmogus.

Mamos dienoraštis Mamos dienoraštis 11. May 22:59

Stiprybės ir sveikatos jūsų močiutei. Ir stiprybės jums. Branginkite visą tą gerumą, kurį gavote. Jis visada liks su jumis kas benutiktų. Aš savo močutės jau seniai netekau, kaip ir senelio. Bet prisiminimai yra nuostabūs ❤

floryte floryte 11. May 18:36

Atsiprašau, įsivėlė klaida: turi būti "pažįstamas".

floryte floryte 11. May 18:35

Renata, tikrai pažistamas netekties jausmas- mano seneliai mirė, kai buvau vaikas. Labai ilgai negalėjau susitaikyt. Tiesą sakant, iki šiol jų labai ilgiuosi. Atrodo, kam pergyventi dėl to, ko negali pakeist- taip save guodžiu. Bet širdyje man vis yra tas kartėlis, kad mylimi žmonės išeina kažkur ir mus palieka.

Egle_Mamyciuklubas.lt Egle_Mamyciuklubas.lt 11. May 10:37

Užuojauta, Renata. Aš tebeturiu vienintelį tėtį, močiutės ir seneliai iškeliavo dar mano vaikystėje, o mama - prieš dešimt metų 😥 Viskas turi savo laiką šioje žemėje, tad gyvenkime ir džiaukimės, kol esame, branginkime vieni kitus 😀

raganeleskisenele raganeleskisenele 11. May 00:34

būkite stipri, džiaukitės tuo, kad turite/ turėjote tokius puikius žmones. Aš dar turiu močiutę, mano dukra - promočiutę, nors senelius tik vienus. būdama šešerių netekau senelio. per pačias Kalėdas. visi sako, kad esu į jį panaši, turiu daug jo bruožų, kartais net pasakau kažką, kaip jis sakydavo, ir artimieji suklūsta, kaip galiu tai prisiminti. neprisimenu, tiesiog taip sutampa. o gal senelis pakužda man tai į ausį? kai jis mirė, mama laukėsi brolio. neįsivaizduoju, kaip jai turėjo būti sunku. bet mano brolis nematė nei vieno senelio, o aš galiu džiaugtis bent tais šešerių metų prisiminimais. turime tai vertinti, nes Jie visada liks mūsų mintyse ir širdyse. tie, mus apkabindavę žmonės. Sveikatos Jūsų močiutei!