Skaičiau nėštumo blogus ir suskydau. Apėmė sentimentai ir baltas pavydas, kaip gera toms, kurios išgyvens laukimo, gimimo ir pirmų kartų etapus.
Po trečio gimdymo tikrai ilgai nesinorėjo apie nėštumą prisiminti. Priaugti 30 kg ir važiuoti gimdyti sveriant kone 100 kg reikia dar sugebėti. Aš sugebėjau. Tad mano paskutinės nėštumo savaitės prilygo kovai su didžiausiais iššūkiais. Palipėju kelis laiptelius ir dūstu. Bet dar sugebėjau diena prieš gimdymą vaikus į teniso treniruotę suvežioti. Dabar jau linksma tai prisiminti, o tuomet buvo pikta ant savęs.
Šiandien tvarkydama trijų metų vaikų išaugtų rūbų arsenalą atradau Ignoto kūdikystės rūbelius. Tvarkymas užsitęsė. Turėjau viską pačiupinėti, pasinerti į prisiminimus ir atrodytų vėl iš naujo išgyventi kiekvieną akimirką.
Ir kaip vis dėlto laikas lekia. Metu laikai sukasi kaip rudeniniai lapai vėjyje, ir mes vos spėjam paskui juos. Iš kūdikystės į vaikystę. Iš jos į paauglystę ir žiūrėk jau prasideda suaugusiojo era.
Mėgaukitės, mielosios, tomis akimirkomis. Ne visada jos mielos, ne visada jos "skanios", bet jos yra ir jos jūsų. Ir jos nepasikartos. Nes gyvenimas nepakartojamas, jis toks, koks yra ir jis vienas.
