Negalėjau gyventi be traškučių

Kai buvau maža, beprotiškai mėgau traškučius, be jų negalėjau nė dienos, kartais net sapnuodavau kaip skaniai juos valgau. Kiekvieną dieną eidavau į parduotuvę, nusipirkdavau didelį pakelį traškučių ir valgydavau visur: ir namie, ir lauke, ir pas draugus bei gimines.

Buvau godi, niekam neduodavau, nes man galėjo neužtekti, sakydavau, kad ir taip mažai turiu. Tėvai aiškino man, kad negalima tiek daug valgyti ir nepirkdavo man jų, bet aš vis tiek nusipirkdavau einant iš mokyklos įsidėdavau į kuprinę, slapčia nuo tėvų pasislėpusi savo kambarį valgydavau.

Ir visada juos nulaižydavau lėtai, po to suvalgydavau taip pat lėtai, valgydavau pasimėgaudama. Dėl jų man sustreikavo skrandis, todėl dėl gastrito teko gultis į ligoninę. Po to tėvai griežtai draudė valgyti traškučius, bet aš jų neklausiau ir vis vien valgiau, galima sakyti, buvau priklausoma nuo jų.

Negalėjau nenupirkti traškučių, jei pro juos praeidavau, seilė tįsdavo ir griebdavau juos. Kuo toliau, tuo didesnio pakelio man reikėdavo. Kai ką nors vaišindavau, mintyse burgzdavau, kad daug neimtų ir pykdavau, kad apskritai ima.

{pic:1}

Galėdavau visus turimus pinigus išleisti traškučiams, net vieną kartą paėmiau iš mamos taupyklės nieko jai nesakydama pora litų traškučiams (net gėda prisipažinti, kaip aš taip galėjau).

Kai subrendau, ne be taip valgiau traškučius, bet vis vien dar pasvajodavau ir nusipirkdavau savaitgaliais.

Dabar pagalvoju – kaip aš taip galėjau juos valgyti ir dar būti godi. Buvau kaip apsėsta jais. Kartais nusiperku ir su malonumu valgau, net dabar prisiminus tįsta seilė. Tik dabar nebėgu iškart pirkti kaip anksčiau. Juos ir dabar labai mėgstu, tik džiaugiuosi, kad daugiau nesu jais apsėsta.

Savo vaikutį nuo mažens mokysiu, kad traškučiai nesveika ir kad daug jų valgyti negalima. Tikiuosi, kad Kajus visai jų nemėgs valgyti.

Tai štai tokia mano ne visai moteriška silpnybė.

Rasa Karlonienė