Nebijokime "ožiukų"

„Vaikų elgesys, net pats ekstremaliausias, pirmiausia tenkina jų augimo poreikius“!
Į mano rankas pakliuvo verta dėmesio knyga apie vaikų auklėjimą „Viską išbandžiau“, privertųsi susimąstyti ir kiek pakoreguoti požiūrį. Įdomus palyginimas: „Kai jūsų fikuso lapai gelsta ir krinta, jums nekyla mintis, jog augalas tai daro tyčia, kad išvestų jus iš kantrybės. Augalo elgseną jūs suprantate, kaip žinią: per daug, per mažai vandens, trąšų... Jūs stengiatės suvokti, kas darosi. Vaikas (savaime aišku) sudėtingesnis nei augalas, bet jis nesiekia sąmoningai komplikuoti jums gyvenimo. Akivaizdūs kaprizai rodo jo poreikius, stygių arba perteklių.“ Taigi, dažnai tai, ką mes esame linkę vadinti kaprizais ir „ožiais“, tiesiog yra vaiko smegenų atsakas į per daug sudėtingas jam situacijas.
Kaip jau esu minėjusi anksčiau, mes dažnai sutrinkame, prarandame kantrybę, norime, kad vaikas visada elgtųsi taip, kaip MES norime, tačiau vaikas ne šuniukas, kad greit išauklėtume jį komandomis ir treniruotėmis. Su vaiku reikia dirbti nuolat. Kad vaikas visada būtų tylus, ramus, klusnus, niekada nerėktų, neverktų ir su viskuo sutiktų yra neįmanoma. O jei būtų kažkas panašaus, tiesą sakant, reiktų sunerimti.
Mes dažnai nesusimąstome, neįsivaizduojame savęs jo vietoje. Pavyzdžiui, dažnai judėjimo poreikį laikome dėmesio reikalavimu arba nepaklusnumo požymiu. Taip, kartais išties vaikas taip siekia dėmesio, tačiau dažniausiai tai tiesiog JUDĖJIMO poreikis. Ramiai sėdėti ilgą laiką dažnam vaikui, jo neuronams yra tiesiog nepakeliamas uždavinys. Bausti vaiką už tai yra žalinga jo smegenims ir, apskritai, beprasmiška. Tokiais atvejais vaikui veiksmingiausia duoti kokią nors užduotį, užsiėmimą, kuris patenkintų jo smegenų poreikius.
Verta atminti ir tai, kad vaiko nervų sistema dažnai perkraunama ir taip įvyksta „išsikrovimo“ reakcija, kuri pasireiškia dideliu nepasitenkinimu ir ašaromis, o tada vaikui tiesiog reikia mūsų apkabinimo ir švelnumo...