Namai, kur niekas nebelaukia

Kur tavęs nebelaukia...

Įeiti į namus,kuriose niekas nelaukia. Aš vis dar viliuosi praverus duris užuosti tavo pyragų kvapą, pamatyti tave sukaitusią nuo pasiruošimo darbų.
Tikiuosi išgirsti tavo balsą ir kartu pasijuokti iš vaikų išdaigų.

Šiandien,po ilgos pertraukos, tu pamatei mano gausią šeimą. Vienas stovėjo ir meldėsi, kita dairėsi,gaudydama mano ir vyro žvilgsnį, stebėdama dideles kapines ir dar didesnę gausą kapų ir kryžių. O trečias rankiojo akmenukus kartodamas, kad atvyko ant 'magilu'.

Šiandien aš tau rodžiau ir pasakojau. O tu nebyliai stebėjai iš viršaus.

Namai, kurie kvepėdavo kotletais ir obuolių pyragais, tapo bekvapiais. Kiekvienas jų centimetras, tai tarsi prisiminimų karuselė. Kiekvienas daiktas, tai grįžimas į tas dienas, kai mes juokėmės, kai mes pykomės ir taikėmės. Lėkštė,kuri man brangesnė už auksą, kažkam bevertis gabalas. Tai mano istorija. Mano gyvenimas. Ir aš jį saugosiu. Tegul bent ši tavo gyvenimo dalis lydi mane.

Aš dažnai kalbu su tavim. Mintyse ir garsiai. Man trūksta tavęs. Man skauda. Vis dar skauda.

Miestas, kuris buvo mano gyvenimo dalis, tapo svetimas ir šaltas. Ten neliko tavęs. Tu likai tik širdyje.