Mūsų žiema: "Mano vaikas seks mano pėdomis". Mest iš galvos tą mintį! :D

Sveikos :)

Šiandien vaikai iš stalčiaus išsitraukė jų žaidimams skirtas aprangas. Tad po namus šmižinėjo jaunasis gaisrininkas ir mažoji gydytoja. O aš prisiminiau, kad teko skaityti tėvelių komentarus apie tai kuo vaikai bus užaugę. Ir nors, rodos, to visiškai nesupaisysi, bet tėvai buvo pasiruošę nukreipti vaikus prestižinių specialybių link, galvoja, kad sieks to, jog vaikai eitų jų pėdomis ar ketina tiesiai per aplinkui ruošti vaiką tam, kas jiems dabar atrodo labai patraukliai.

Taip, gal ir gražiai atrodo, kai karta iš kartos užsiima vis tuo pačiu dalyku, be galo miela matyti kai tėtis vaikui rodo kaip tvarkomas variklis ar parodo dideles kompiuterių paslaptis. Bet yra vienas bet, kurį jūs puikiai suprantate. Iliustruodama šią mintį noriu papasakoti ką pačiai yra tekę matyti - mano biologijos mokytojo tėvai buvo biologijos mokytojai, mokytojo žmona taipogi biologijos mokytoja, judviejų dukra taip pat tapo biologijos mokytoja. Ir negana to, jie visi tik ne vienu metu mokė ir tebemoko toje pačioje mokykloje. Gražu! Bet toji dukra dar man besimokant dar kartą įstojo į universitetą ir jau mokėsi tai kas jai patinka - ekonomiką! Baigusi studijas baigė ir mokytojauti. Na ne jai ta biologija, nors ir kaip gražu būt buvę.

Ir aš taip svarstau, na kodėl mes galvojam, svajojam, kad vaikas bus tuo ar anuo? Ir aišku kaip miela jei link savęs labiau patrauksi. Bet, o siaube, jei mane (visiškai humanitarę) tėvai būtų pastūmėję medicinai ar kompiuterijai - nei mokslus baigčiau, nei laiminga būčiau :D Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę daug ką išbandyti - tos 2 pianino pamokos, tos 3 gitaros pamokos,  5 chorai tai po mėnesį, tai po pusmetį, 2 šokių metai, eksperimentai virtuvėje, bandymai susidraugauti su programavimu...niekas man nei tiko, nei patiko. Taip gyvenant, bandant, turint kūrybinę laisvę namuose, galiausiai į gyvenimą atėjo suvokimas kas man patinka. Džiaugiuosi ir pasirinkusi tinkamas studijas, išsigrynino hobiai bei domėjimosi sritys.

Tikiuosi mintys nenuklydo per daug į šalį. Džiugu matyti kai yra atrandama įdomi sritis į kurią norisi gilintis. Štai mūsų Jaunius yra tiesiog pakvaišęs dėl gaisrininkų. Mes jam pasakojam, rodom, skaitom kiek jis pats prašo. Štai su bičiuliais net lankėmės tikroje gaisrinėje!

Jei reikės mes Jauniui pasakosim viską, kad ir iki variklio sandaros, bet tik tada jei jis vis dar to norės. Apie gaisrines žinias gilinam jau ne vieną mėnesį. Ir žinot dabar jis gali jums papasakoti tiek, kiek tikrai nesitikėtumėte :)

Nežinau ar jis užaugęs bus ugniagesiu, nors dabar ir svajoja. Gal jis bus pilotu, fotografu, o gal puikiu elektriku? Galų gale, gal jis tikrai paseks tėčio pėdomis, arba pasirinks mums išvis tolimą sritį. Ir puiku, tegul tik būna laimingas.  Nuo šiol svajosiu, kad vaikai atrastų, atrastų tai, kas jiems skirta. O mums belieka tik stebėti ir padėti judėti tuo keliu, kuriuo jie norės :)