Pagalvojus apie mūsų šeimos kreipinius nejučia imu šypsotis. Pirmiausia todėl, kad turiu net tris nuostabius vyrukus. Kiekvienas jų turi jam skirtą meilingą vardą.
Pats vyriausiasis, mylimiausiasis yra Zuikis. Kartais mano mama ar sesuo stebisi ir juokiasi pastebėjusios, jog man skambina ne vyras, o "zuikis". Ir taip jau 15 metų :)
Kiek jaunesnis šeimos narys, kaip tikras tėčio vaikas, irgi vadinamas Zuikeliu, Zuikučiu :) O dar dažniau kreipiuosi "Mano Meile!" (iš pradžių pykdavo, sakydavo:"aš ne meilė, o Deimantukas", o dabar jau priprato ir dažniausiai po tokio kreipinio apsikabiname parodyti kaip viena kitą stipriai mylime).
O štai jauniausiasis vyrukas, kuriam šįvakar suėjo 7 mėnesiai pas mus vadinamas Kleckiuku arba Mano vaikučiu. Juokingiausia, kai iš vyresnėlio girdžiu savo pačios dažbai sakytus žodžius - kai tik Aidutis prasibunda iš miegelio, prie jo lovytės prieina Deimatukas ir švelniu, meiliu balsu sako: "Oooo... Mano vaikutis atsibudo!.." :)
Vyrui aš Mažutė (nors ne tokia jau ir maža!), o vaikams mama ir mamytė.
Kaip pavadinsi, nepagadinsi. Svarbu, kad tai būtų nuoširdu ir pasakyta tinkama intonacija.
P. S. O nuotraukose matote, kaip mano Zuikelis kartais su Kleciuku laiką leidžia, kol mama trumpam kitame kambary užtrunka. Pamačius tokią vyresnėlio išdaigą pirmiausia amo netekau, o vėliau kilo mintis įamžinti keturmečio broliuko kūrybiškumo pliūpsnį ;)
