Motinystės studijos, arba vietoj prisistatymo

2013-2014-ųjų metų sandūroje, t.y. tada, kai sužinojau, kad laukiuosi, be visokių kitokių mokslų, kuriais gyvenau ir kuriais domėjausi (ir tebesidomiu), stačia galva nėriau į dar vienus – motinystės – mokslus. Kadangi laukiausi pirmą kartą, o tas magiškas naujų mokslų objektas, t.y. motinystė, dar nežinomas ir nepatirtas, prisipirkau, prisiskolinau ir, žinoma, uoliai išstudijavau kalną knygų bei periodinių leidinių, ištyrinėjau n video reportažų lietuvių ir užsienio kalbomis apie tai, kaip tapti gera mama, kaip tinkamai prižiūrėti bei taisyklingai auginti vaikus. Perskaitytos lektūros pagrindu susikūriau teorinį modelį, kokia mama būsiu aš, įsivaizdavau, kad mano vaikas bus toks ir toks, auginsiu jį taip ir taip, o vėliau jam leisiu (arba drausiu) šį, tą ir aną. Susikūriau, įsivaizdavau. Nuo 2014-ųjų metų liepos 19 dienos, t.y. tos dienos, kai gimė sūnelis, vaizdas šiek tiek pasikeitė: atėjo suvokimas, kad atitiktis tarp teorijos ir praktikos tėra dalinė ir kad tìkrosios motinystės studijos dar tik prasideda. Išankstiniai įsitikinimai dėl to, kokia būsiu mama ir koks bus mano vaikas, išsisklaidė it dūmas; kasdien randasi begalė klausimų, į kuriuos visų atsakymų jokiose teorijose knygų pavidalu nerasi, o ir apskritai jausmo, kurį išgyvena mãmos, nei aprašysi, nei kur nors išskaitysi – motinystė atrandama, t.y. kiekvienos savitai išjaučiama...

Už kelių dienų mano Antanui keturi mėnesiai. Keturi mėnesiai studijų dar labai nedaug, dar tik pati pradžia. Kaip kantrus mokslininkas, renku, rūšiuoju, sisteminu, o MK projekto „Stebuklingas kambarys“ įkvėpta ir aprašau empirinę medžiagą, t.y. tai, kaip mano vaikas kasdien auga bei vystosi, kaip aš pati jį auginu. Tiesa, kaip ir turbūt kiekvienam jaunam mokslininkui būdinga, ne visada žinau, ką su surinkta medžiaga daryti, kaip ją vertinti ir tvarkyti, kokį metodą pritaikyti išsikeltiems uždaviniams spręsti, kad pasiekčiau užsibrėžtą pagrindinį tikslą – užauginti sveiką ir laimingą vaiką. Nežinau, bet jaučiu, todėl pasikonsultuodama su didesnę mamavimo patirtį turinčiomis, prisimindama, ką kur esu skaičiusi, pasivartinėdama MK puslapį, vienokią ar kitokią išeitį surandu.

Dievinu jausmą būti mama: galiu valandų valandas nešioti ir sūpuoti savo kūdikį ant rankų, jį kalbinti, žaidinti (net per keliolika minučių jo išsiilgstu, kai jis sau vienas užsižaidžia čiuopdamas žaisliukus lovytėje ar ant lavinamojo kilimėlio), manęs nevargina keliakartis kėlimasis naktį ar vaiko zirzėjimas. Taip, išgyventi motinystės jausmą tiesiog nuostabu, nors prisistatyti esant mama dar labai nedrąsu... Nepaisant to, sukaupiau drąsą garsiai išsakyti, kad noriu prisijungti prie Jūsų, mielosios Mamytės, bendruomenės. Skaitydama MK randu pavyzdžių sau: čia esama tokių mamų, kurias motinystė tiesiog veža, kurios man rodosi tobulos ir į kurias norėčiau lygiuotis. Nors... Nesiekiu tapt tobula – man pakaktų būt tiesiog gera mama. Tikiuosi, visus motinystės egzaminus išlaikysiu bent teigiamai...

 Erika