Motinystės kelias

Motinystės kelias

10. Jan 15:16 Mamatest Mamatest

Aš ilgai viską kaupiau savyje ir turbūt taip vat viešai nesu kalbėjusi apie savo tapimo mama patirtį. Bet MK pasklebtas konkursas, kur prašote patarti dar negimdžiusoms mamoms, paskatino dar kartą viską prisiminti ir pasidalinti su jumis. Gal kažkam padėsiu...

Dabar esu laiminga dviejų berniukų mama. Aišku, būna sunkių dienų. Bet dabar viskas atrodo lengva. Na juk sakoma, kad su antru...trečiu vaiku jau būna kažkaip paprasčiau.

Tai va dabar kažkaip sugebu surasti laiko sau: hobiams, knygoms, blogui...išėjimui į liaudį. Bet tai dabar, kai sudėliojau taškus ant i. Gal kažkiek atsipalaidavau. Ir pagaliau TAPAU mama.

Gal kiekvienai moteriai kitaip, gal kiekviena turi savo kelią. Priklauso nuo charakterio, nuo požiūrio, gal net auklėjimo. Bet man motinystė - tai kelias. Netapau mama tiesiog pagimdžius.

Aišku, džiaugiausi. Apsiverkiau, kai man ant krūtinės padėjo pirmągimį. Apsiašarojo ir vyras. Bet jaučiau, kad kažkas netaip. Kažkodėl buvo didelis stresas, lyg nuojauta, kad dabar tai jau šakės.

Noriu iškart paaiškinti: vaikelis buvo planuotas ir lauktas. Daug skaičiau knygų, rinkau informaciją, ruošiausi gimdymui ir vaikelio priežiūrai. 

Bet kai jau turi rankose tą šiltą mažą kamuoliuką, viskas prasideda iš naujo. Rankos dreba: tiek daug pirmų kartų or atrodo, kad viską darai ne taip.

Bet ne tai buvo blogiausia. 

Gimdymas buvo greitas. Sūnelis gimė su dviem didžiulėm kefalhematomom ant galvytės. Nuo pirmųjų valandų daug verkė. O juk iš draugių ir iš knygų "žinojau", kad naujagimiai daug miega, valgo ir kakoja.

O pas mus viskas atvirkščiai. Vaikas net neverkė, jis klykė ir rėkė kiauras paras. Po gimdymo neturėjau nei kada nusnausti, nei normaliai nueiti į dušą, nei tuo labiau sėdėti telefone ir priiminėti sveikinimus. Apie draugų vizitus net kalbos nebuvo. Nors aišku, aplankė vienos geriausių draugių. 

Daktarai irgi nežinojo, ką daryti. Lingavo galva: keista. Pagal visus parodymus vaikas buvo sveikas.

Į trečią parą mus išrašė. Tos dienos vakarą grįžom į ligoninę. Į naujagimių skyrių. Niekaip negalėjau jo nuraminti. Pati ketvirta parą (nuo sąrėmių pradžios gal ir dar daugiau) be miego. 

Visiškas nesuvokimas, kas ir kodėl vyksta, nuovargis. Savaitė ligoninėje ir krūva tyrimų. Visi geri... 

O mano fizinės ir psichologinės jėgos beveik išsekusios. Seselės paimdavo Nikolą ir net išnešdavo pas save migdyti, kad nors valandą galėčiau nusnausti. 

Eidavau į dušą ar tualetą, ar pietauti ir girdėdavau, kaip mano vaikas rėkia nesavu balsu. Dažniausiai grįždavau... Visai palūžau.

Galiausiai tiesiog pabodo būti ligoninėje. Visi tyrimai buvo geri, pabaigoje tik atrado berods stafilokoką. Nuspręndė, kad čia jis dėl visko kaltas. Išrašė namo. 

Atrodė, kad palengvėjo. Juk namuose savos sienos. Bet grįžus vėl apėmė baimė, o kas jei nesusitvarkysiu. Nors ligoninėje išmokau labai daug. Nuo vaiko maudymo iki kaip pastatyti dujų vamzdelį (Nikolui baisiai pūtėsi pilvukas ir jis pats negalėjo pasituštinti).

Žinių prasme susitvarkiau. Morališkai ne. Ypač, kai baigėsi vyro atostogos ir aš likau viena. 

Nors stafilakoko nebebuvo, vaikutis ir toliau klykdavo. Dažnai visą naktį, o dienos metu miegodavo apie 15-20 minučių kelis kartus. Visą kitą laiką tekdavo jį nešioti. Gerai, kad ateidavo mano mama. Ji anūkėlį nešiodavo, o aš tvarkiausi, gaminau valgyti, ėjau į parduotuvę arba tiesiog miegodavau. Nors valandą. Tiesa, ilgai klausydavau, kaip jis verkia... Toks ir poilsis.

Dabar suprantu, kad turbūt man prasidėjo taip vadinama pogimdyvinė depresija. Dabar skamba baisiai, bet stovėdavau, žiūrėdavau, kaip jis rėkia, o akyse plaukė vaizdai, kaip su ranka ar pagalve bandau jį nutildyti... Tada išbėgdavau į balkoną ir verkdavau. Būdavo net atrodydavo, jog imsiu ir išsoksiu... Bet nenorėjau pripažinti, kad turiu problemų. Nurašiau viską nesugebėjimui susitvarkyti, nuovargiui. Kaltinau save. O kažkam pasakyti apie depresiją? Jūs turbūt juokaujat. Iki šiol tenka girdėti supermamytes užsipuolant tokias, kaip aš: kokia dar depresija, nemoki, nemyli vaiko. Ir panašiai.

Buvo sunku, buvo gaila: vaikelio, savęs, vyro, visų, kurie padėjo. Atrodė, kad esu tokia bejėgė, tiesiog kerėpla. NESUSITVARKAU! Ir dėl to jaučiau gėdą ir kaltę. Draugės tik skėsčiojo rankomis: mums taip nebuvo, vaikai ramūs. Ir stogas nė vienai taip nevažiavo. 

Tada pasijausdavau dar blogiau. Nors žinojau, kad greičiausiai ne aš viena tokia. Tada tik nebuvo laiko ir jėgų ieškoti informacijos.

Po to, po kokių 5 mėnesių, pagaliau atsirado kažkoks ritmas .Vaikas mažiau verkdavo, stabiliau miegojo, kažkaip spėdavau pasidaryti daugiau, šiek tiek pailsėti. Ir tik tada visas tas blogumo jausmas atsitraukė, kaip ir durnos mintys. 

Pradėjau gyventi. Mokiausi gyventi su vaiku. Visos knygos pasirodė bevertės. Nes teorija su praktika žiauriai prasilenkė.

Bet po visų tų nemigų, nešiojimų, verkimų, savęs nemylėjimo ir nuvertinimo, sugebėjau susiimti ir pamilti savo naują gyvenimą, priimti tai, kaip duotybę ir neklausinėti durnų klausimų "o kodėl man taip sunku viskas, kas turėtų būti lengva ir natūralu".

Kodėl? Todėl, kad apsidairiau aplink: yra šeimų, kuriose vaikai sunkiai serga, kovoja už gyvybę, yra šeimų, kurios būtų laimingos gavusios ir tokį rėkiantį ir nemiegantį, bet negali... Todėl aš turiu būti dėkinga likimui, kad man taip pasisekė. 

Dabar galiu juokais pasakyti, kad tas visas vaiko rėkimas greičiausiai buvo jo charakterio bruožas, nes jis ir dabar mėgsta šį užsiėmimą. O jei rimtai, mano pirmagimis - padidinto jautrumo vaikas. Labai greitai užsiveda tiek verkti, tiek juoktis. Iki šiol būna padreba smakriukas, kas dažniausiai būdinga kūdikiams, jautrus garsams. Na vat toks jis pas mane, vienintelis toks.

Kai laukiausi antrojo, buvo nuoširdžiai nustebusių draugų: jūs po Nikolo ryžotės antram?! Ir švelniai tariant sukiojo pirštą prie smilkinio.

Bet žinote ką? Buvau visiškai rami. Jaučiau ir tiesiog žinojau, kad viskas bus gerai. Bijojau tik neskalndumų gimdant ir ligų, nes jau žinau, kas yra skubiai važiuoti su greitąją ir bijoti, o kas jei čia kažkas rimto.

Bet nuojauta neapgavo. Gimdymas nors ir buvo šiek tiek sunkokas, bet vėl greitas ir lengvas. Be  kefalhematomų, tik plaučiukus "atsiurbinėjo". Bet viskas gerai . Vaikinukas ramus, kaip Nikolas sako "smagus brolis".Ir su juo spėjom beveik vos gimę pagulėti ligoninėje. Bet dabar nebuvo jokių depresijų. Tik kantrybė ir ramybė. Nors aišku, naktinį visai jau ramų miegą galiu pamiršti. Kol kas.

Bet esu labai laiminga, nes pamačiau ir tą "vadovėlinę" motinystę, kad viskas gali būti ir gerai: be nemigos, be depresijos, be nuovargio. Kad galima rasti laiko sau. 

Beje, net rėkiantis Nikolas sugebėjo mane įkvėpti. Tada, kad nukreipčiau mintis nuo kvailų idėjų šokti pro langą ir kaip nekenčiu savo gyvenimo, o kartais galvodavau, kad ir vaiko ( skamba baisiai, bet taip buvo ir nevaidinsiu, kad ne, nes tai emocijos, kurios liko praeity), tai va, kad nukreipčiau mintis kažkur kitur, pabėgčiau nuo tų keturių sienų neišeidama iš namų, ėmiau rašyti pasakas.

Kai Nikolui buvo kažkur trys mėnesiai, jo ritmas rėkiu-miegu- rėkiu tapo daug maž nuspėjamas. Tad apie 23:00 paguldžius jį, žinojau, kad miegos iki kokios dvyliktos ar pirmos. Mano supratimu tada, nei čia gulsies, nei miegosi. Nes pervargimas buvo ant tiek didelis, kad sunkiai užmigdvavau ir tik pradėjus snausti isgirsdavau iį nubundant. Tai va, rašiau pasakas. Skyriau jas jam. Galvojau, kai paaugs perskaitysiu jam, papasakosiu kada ir kaip jos atsirado. 

O išėjo taip, kad tas pasakėles vėliau išsiunčiau į konkursą, ir jos iš tiesų nugulė į pasakų rinktinę. (Apie tai jau rašiau).

Ir taip, dėka Nikolo, atradau tai, kas man patinka: rašyti. Dabar dažniausiai irgi rašau naktimis. Ir svajoju, kad kada nors išleisiu savo knygą...

O viso šito pasakojimo moralas:

Motinystei pasiruošti neįmanoma, nes kiekvienas scenarijus skirtingas. Nebijokit ir nekaltinkit savęs, jei tik pagimdžius nepaisjausite "mama". Patikėkit, tai ateis savaime. Nebijokite nemigo naktų, ir depresijos nebijokite. Ji įveikiama. Tik nedarykit mano klaidos, kreipkitės profesionalios pagalbos! Bus daug paprasčiau ir lengviau. Greičiau atsigausit. 

Ir apksritai, nebijokit prašyti pagalbos iš giminių,draugų. Nes vienai tikrai gali būti sunku viską suspėti. Suspėti aišku galima, bet ar to reikia?

Neplauti indai gali palaukti. Nesutvarkyti žaislai irgi. O kokybiškas poilsis ir bent truputis laiko sau, bus į naudą visai šeimai. Nes laiminga mama - laiminga šeima .

Ir patikėkit, jūsų mažyliai irgi padovanos jums savęs pažinimo ar net savęs naujos sukūrimo džiaugsmą, o jų šypsenos ir pirmieji pasiekimai atpirks viską.

O dar: kaip faina, kai vaikas turi brolį ar sesę. Net jei pirmoji motinystės patirtis bus sunki, neatimkite iš jų galimybės turėti tą nuostabų brolišką ar sesišką ryšį, nes tai yra nuostabu. Kai Nikolas apkabina brolį, o mažylis stebi jį su šypsena - tai kažkokia magija!

Nuoširdžiai linkiu, kad nebūtų tų neigiamų emocijų, linkiu tos "vadovėlinės" mamystės,džiaukitės kiekviena akimirka, kiekvienu žvilgsniu, šypsniu, nes tai - neįkainojama.

20190110150636-13216.jpg

Mamatest Mamatest 10. Jan 19:56 AudraAudra

Ačiū 😀

AudraAudra AudraAudra 10. Jan 19:07

Labai graži nuotrauka