Mokykimės kalbėti ir...

Mokykimės kalbėti ir...

08. Jan 15:03 kristole kristole

Visi žinome, kad kūdikis, o vėliau jau vaikas, turi išmokti vaikščioti, savarankiškai valgyti, dalintis žaislais, paklusti elgesio standartams, kalbėti... Daug laiko skiriame vaiko mokymui jausmus ir mintis išreikšti žodžiais, be galo džiaugiamės pirmaisiais jo „mama“ ir „tete“. O vėliau? Kai vaikas tampa mokyklinuku ir paaugliu, ar vis dar kreipiame tiek dėmesio į jo kalbą, jos taisyklingumą ir, apskritai, požiūrį į visa tai?
Gyvename tokiu laiku, kai informacinės technologijos plūste plūsta į mūsų kasdienį gyvenimą, kai jau vos nuo žemės matomas pipiras žino, kas per daiktas yra telefonas, ir kaip ką jame paspausti. Su išmaniosiomis technologijomis į mūsų kasdienybę veržiasi ir įvairūs anglizmai. Juk jaunimui „kiečiau“ šnekėti įterpiant angliškus žodžius, o ir apskritai kasmet mūsų tautiečių lietuvių kalbos žinios vis prastėja. Liūdna statistika. Kaip jau daugelis pastebi, – daug metų mūsų kalba buvo vėtoma ir mėtoma, bėgome nuo rusų kalbos, gynėme lietuvybę, o štai dabar savo noru įsileidžiame anglų kalbą, gimtąją kalbą laikydami prastesne. Kaip kartą pasakė vienas žmogus: „Dabar taip pabrėžiame svarbą nebijoti būti kitokiu. Garsiai šaukiame, kokie mes tolerantiški kitataučiams, kaip palaikome kitos pakraipos asmenis, ar patys nebebijome to atskleisti. Tačiau liūdniausia, kad bijome (?) savo kalbos“. Imame ją laikyti buitine, per prasta.
Nuo mažų dienų turėtume savo vaikams ne lengva ranka atkišti mobilųjį telefoną ar planšetę, o, visų pirma, skirti dėmesio, pavartyti knygutes, paskaityti pasaką. Įjunkyti vaiką į moderniąsias technologijas lengva, tačiau tai neigiamai veikia vaiko fantaziją, kūrybingumą ir smalsumą, o vėliau ir raštingumą. Nuo mažų dienų diekime širdyse vaikams meilę gimtajai kalbai. „Tautos dvasia ir kalba neatsiejamos, nes žodis formuoja sąmonę to, kuris jį vartoja“. Lietuvių kalboje glūdi tiek poetiško jausmo, tyrumo, grakštumo, subtilumo, logikos, dainingumo... O mes ją slepiame, murkdome svetimybių katile. Kalba – pagrindinis tautos elementas ir išskirtinumas, mūsų taikus ginklas.
Visada verta atminti ir suvokti paprastą ir esminę tiesą – gerbdamas ir puoselėdamas gimtąją kalbą, gerbi savo šaknis, kultūrą, ir, svarbiausia, – patį save.