Vieną šiltą rugsėjo pavakarę su dukrele nutarėmė susipažinti su Vilniumi (kas nežino, Vilnius - mano gimtasis ir vienintelis miestas). Užsiregistravome į orientacinį žaidimą.
Nuvykome, bet prieš tai mobiliuosiuose telefonuose įsidiegėme (su tėtės pagalba) reikiamą programą.Nuvykus, mums paaiškino taisykles ir pamokė kaip reikia žaisti: išdalintuose žemėlapiuose reikia surasti konkretų objektą, jį užfiksavus mobiliuoju telefonu tinkamai, ekrane pamatome raidelę, ją įrašome į duotą lapą
Taisyklės: jei pirmi surandame reikiamas raides ir jas surašome į reikiamus langelius, galime laimėti elektrinį paspirtuką. Mes šio tikslo neturėjome.
O tiesiog vaikščiojome ir atradome to, ko net nežinojome, kad būna (tai mums buvo didžiausias prizas). Visų raidelių nesurinkome, nes nebaigėme reikiamos trąsos maršruto, mums ji pasirodė per ilga, nes rytojaus rytą laikė aktyvios dienos pradžia.
Bet nuėjome į finišo tašką (jis buvo netoli mūsų automobilio), nesitikėjome, bet buvome apdovanoti paguodos prizeliais.
