Taip jau nutiko, kad tėčio netekau būdama penkerių, mama išvažiavo į didmiestį dirbti, o aš likau pas močiutę: iš pradžių trumpam, o paskui ir visam laikui. Nors su mama bendraujam gan artimai, bet augant pas močiutę kartu išaugo bei subrendo ypatingas ryšys su ja. Močiutė yra tas žmogus, kuriam pirmiausia norisi pranešti kad ir menkavertes naujienas, pasiguosti, ją norisi kuo dažniau aplankyti, o tokį ypatingą pirmąjį gegužės sekmadienį nesiliauti dėkoti:
Už DIDŽIULĘ ŠIRDĮ, kurioje motiniškos meilės ištekliai begaliniai;
Už RŪPESTĮ, kuriuo Ji apgaubė vesdama mane į darželį, man mažai pindama kasas ar studijų metais išlydėdama į Vilnių pilnais krepšiais sodo gėrybių;
Už KANTRYBĘ, kurios Ji nepritrūko mane augindama ir auklėdama;
Už SUPRATINGĄ ŽVILGSNĮ, kuris sušildydavo ir padrąsindavo net tada, kai suklysdavau;
Už GALIMYBĘ IŠSIKALBĖTI, nes Ji, kad ir kaip būdavo užsiėmusi ar paskendusi savuose rūpesčiuose, visada mane išklausydavo;
Už DARBŠTUMĄ, kuriuo nuo vaikystės be galo žavėdavausi ir kuriuo norėdavau būti į Ją panaši;
Už KULINARIJOS PAMOKAS, nors kad ir kaip stengiausi jas įsisavinti, iki šiol Jos rūgštynių sriuba ir kepti kotletai mano vyrui skaniausi...
Ir dar už daug ką, o labiausiai už TAI, KAD JI YRA ir kad vis dar galiu prie Jos prisiglausti.
NUOSTABAUS GĖLĖTO SEKMADIENIO
VISOMS MAMOMS!
🌷
🌷 net suspaudė širdutę...
🌷