Mintys ir jausmai Motinos dieną

Mintys ir jausmai Motinos dieną

01. May 21:42 floryte floryte

   Šiandien, Motinos dieną, mane aplankė tiek daug skirtingų jausmų ir minčių...Ryte, tik prabudusi, prisiminiau sapną, kuriame mane aplankė prieš pusmetį mirusi mano MAMA...Visada apsidžiaugiu ją sutikusi sapne, tai - tarsi dovana man. Tačiau pabudus po tokio sapno būna liūdna. Ilgiuosi mamos, dažnai kyla noras jai paskambinti...

   Ryte aštuonmetė dukrytė Augustė atbėgo pasveikinti su savo sukurtom dovanėlėm, atvirukais. Aš taip dažnai nuo jos gaunu nupieštų, prirašytų meilės laiškelių, tad man tai - miela kasdienybė. Kas gali būti geriau - nei vaiko meilė kasdien?...

  Įdienojus, apkabinus glaudžiu ir guodžiu verkiančią mergaitę, kuri savo mamos jau keleri metai kaip nebeturi. Ir nesvarbu, kad ši mergaitė - jau studentė. Kaip ir jos sesė, vyresnė keliais metais už ją, bei jaunesnis jų brolis. Ne visiems vaikams lemta, kad jų mama būtų kartu ilgus metus. Su šių vaikų tėčiu susipažinau tuomet, kai jų mama buvo mirusi 1,5 metų. Lengva nebuvo nė vienam iš mūsų. Na, gal mano Augustei, kuriai tuomet buvo penkeri, lengviausiai su visomis emocijomis susitvarkė. Iki šiol man vis kyla klausimas, kodėl likimas toks negailestingas, kad gali atimti mamą iš 3 vaikų, kurie dar nėra visai savarankiški?...Atsigulus, naktimis, ilgai galvodavau apie tai ir net verkdavau. Kartais man atrodydavo, kad šie vaikai manęs turėtų nekęsti. Juk jiems galėtų būti skaudu mane matyti šalia savo tėčio. Bet, ko gero, šioje vietoje vaikai su emocijomis tvarkėsi geriau nei aš. Gana greit pastebėjau ženklus, kad vaikai mane pripažįsta, nori matyti šalia tėčio ir pan. Galima sakyti, iš jų išmokau daug dalykų: susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti; šeimoje vienas su kitu tartis ne vien dėl svarbių dalykų, bet ir dėl visai paprastų, kasdieniškų; visiems kartu gaminti maistą, tvarkyti namus; rengti filmų žiūrėjimo vakarus ir pan. Jūs nei neisįvaizduojate, kiek tenka vaikams patirti skaudulių ir bejėgiškumo, netekus Mamos: absoliučiai psichologinės pagalbos nesuteikimo, patyčių mokykloje, neatsargių, kvailų giminaičių frazių, skaudinančių jų širdeles...Žinoma, vaikai, akimirksniu suauga, atlikdami darbus ir pareigas, kuriuos atlikdavo jų mama. 

     Žinot, dažnai susimąstau, ką savo vaikui turėčiau duoti, ko turėčiau išmokyti, kad jam būtų lengviau, jei man likimas lemtų palikti savo vaiką neužaugintą iki pilnametystės?...Ko gero, pirmas dalykas - vertybės: meilė, sąžiningumas, atsakomybė, pareigingumas, draugiškumas, nuoširdumas, empatija, tvarkingumas, darbštumas. Antras dalykas - savarankiškumas, t.y. gebėjimas atlikti svarbiausius namų ruošos darbus, susiorganizuoti tai, ko tau reikia - susirasti reikiamą informaciją ir pan. Visus šiuos išvardintus dalykus 6ie vaikai, netekę mamos, turėjo. Stebėjausi, kad dvylikametis berniukas kepa tortus, nupjauna kiemo žolę, o merginos, vos sulaukę 18-os, savarankiškai susiranda darbą ir dirba, kad turėtų savų pinigų. Visos tos vertybės, atsakomybė ir darbštumas neatsiranda savaime. Tai - tiesiog išugdoma, užauginama. 

  Kai dar tik draugavome su šių vaikų tėčiu, gavau ne vieną perspėjimą iš savo pažįstamų, artimųjų rato: "ką tu sau galvoji - 3 vaikai?...Ar įsivaizduoji kiek problemų?"...Visada svajojau apie šeimą. Ir man nuolat nesisekė sutikti patikimą žmogų jai sukurti. Net tada, kai gimė Augustė, ir 100 proc. maniau, kad jau turiu šeimą, likome su dukryte dviese. Atėjimas į šeimą, pas vaikus, kurie neteko mamos, buvo didelis išbandymas. Nesistengiau šiems vaikams atstoti mamos, nelindau per daug į jų mintis ir jausmus. Juk viskas buvo taip jautru ir skaudu. Kažin, ar gali būti tokių žodžių, kurie sumažintų širdies skausmą?...Mamos atstoti neįmanoma. Tai - kur kas daugiau nei valgio paruošimas ar vaistų davimas sergant. Mamai skirti šilti jausmai liko ir visada bus jų širdelėse. Mums visiems pasisekė, kad viskas gan sklandžiai sekėsi, nepatyrėme didelių tarpusavio bendravimo ir kitokių sunkumų. Labiausiai pasisekė mano Augustei - ji, kaip mažiausia šeimos narė, turi puikų bendravimo, bendradarbiavimo pavyzdį stebėdama kitus vaikus. Labai džiaugiuosi, kad visi trys vaikai priėmė ją į šeimą kaip sesę, kuriai ir kasas supina, ir pamoko visko ko reikia, net Kalėdų senelio pėdsakus kambaryje imituoja...

   Branginkite laiką kartu! Net jei blynai prisvilo...Net jei vaikai nenori mokytis...Net jei būni labai pavargusi...Viskas išsprendžiama, nuovargis praeina. Tik laikas kartu praleistas, niekad negrįžta...Ir nežinome, kiek jo dar turime!