Lapkričio 17 diena yra pasaulinė neišnešiotukų diena.
Iki šiol net nežinojau, kad ji yra. Niekada nemaniau, kad tapsiu tokios statisitikos dalimi, visa tai man atrodė labai tolima. Iki kol mano Atėnė turėjo šiame pasaulyje pasirodyti 35 savaičių. Ir nors neišnešiotumas nėra "gilus", tačiau jaudulys vis tiek buvo, kaip kitaip gali būti.
Pirmaisiais mėnesiais jautėsi, kad dukrytė gimusi anksčiau, viską darė kiek vėliau, na kad ir pirmos šypsenos sulaukėm tik 10 savaitę, tačiau jai augant ji vis labiau panašėja į tą "standartinį vadovėlinį vaiką"- pati atsisėda, atsistoja ir jau vaikšto apie baldus. Matyt, ilgai nereiks laukt ir pradės tipent nebelaikoma, nes kasdien vis daugiau kartų pamėgina pasileisti ir tik savų jėgų pagalba pastovėti.
Mamoms, kurių vaikeliai pasibeldžia per anksti, noriu palinkėti tikėti savo vaiku ir siųsti jam kuo daugiau geros energijos. Jie yra neatsiejama mūsų dalis, kuri be proto gerai jaučia mus, tad suteikim jiems stiprybės augti!
