Sveiki!
Maždaug prieš metus skaičiau florytės blogą apie dvimetinukės Augustės kalbėsenos ypatumus. Labai buvo įdomu skaityti, bent jau man, nes laukėm ir savosios mergaitės pirmųjų tikrų žodžių.
Dabar ėmiau ir prisiminiau tą blogą ir matau kiek daug išmoko mano dukrytė. Tad nusprendžiau ir aš šia tema pasisakyti, pasidalinti su jumis mūsų pasiekimais. Tikiuosi floryte nepyks, kad pasinaudojau idėja :)
Taigi Gundė tikrai buvo ne iš tų vaikų, kurie pradeda anksti kalbėti. Matydavosi, kad daug supranta, daug ką padaro paprašytą, o pati savo norus išreikšdavo gestais. Pusantrų metukų, atkartodavo kaikuriuos gyvūnėlius, mokėdavo pasakyti mama, am am ir tiek. Kartais pabandydavo pasakyti kokį žodelį, bet jei gaudavosi netaip kaip turi gautis, daugiau ir nekartodavo. Ir šiaip, jei nematydavo reikalo, nepuldavo naudoti kažkokių garsų ar kalbėti savo kalba. Žodžiu tikra perfekcionistė ir užsispyrėlė.
Lūžis įvyko 1m. 8mėn., taip jau sutapo tuo metu atsisakėm visiškai čiulptuko. Pirmas žodis buvo AČIŪ. O kadangi jį pavyko su č raide kuo gražiausiai ištarti, tai ir pradėjo jį naudoti. Antras žodis ATE atsisveikinant.O tada pasipylė.... Kiekvieną dieną bent po naują žodį. Tiesa žodeliai ir tada, ir dabar vartojami ne bereikalo. Beveik niekada Gundė žodžių nekartos šiaip sau. Visada viskas sakoma su tikslu. Ar norint kažką papasakoti ar gauti, ar pasidalinti mintimis... Ir žodžius kaip anksčiau stengiasi ištarti kuo tiksliau, todėl beveik visada ją supranta ir kiti. Yra tik keli vaikiški, savi žodeliai pavyzdžiui:nukas (vandenukas), debesėliai (drabužėliai), daugiau nelabai ir sugalvoju taip greit...
Dabar mažajai jau 2 metukai ir 3 mėnesiai. Jau kalba sakinukais, gali papasakoti, paprašyti, pabendrauti. Labai mėgsta tikslintis ar gerai viską suprantą:
- Čia danguje mėnulis šviečia, taip mama?
- Taip Gundyte.
- Ištikrųjų?
Mėgsta mergytė pasigirti. Stovi prieš veidrodi sukinėjasi, kraiposi:
- Aš gražuolė! Aš gražuolė!
Mėgsta pomokinti:
- Mama,viską viską suvalgiau. Purvina lėkštė. Reikia eiti išplauti. Mama, eik išplauti lėkštę.
Arba ruošiantis į svečius:
- Einam reikia susitvarkyti. Žaisliukus dedam čia. Šitą reikia padėti čia. Šitą padėk į vietą.
Kartais nustebina pamąstymais:
- Mama, Gundė neturi pinigėlių... Reikės eit man dirbt...
Arba:
- Prisnigo. Atėjo žiema. Žiema, mama, ateina Kalėdos. Kalėdos? Valio! kalėdų senelis atneš man dovanų!
Štai taip jau gali bendrauti mūsų mažoji. O man smagu pasidžiaugti pasiekimais ir pasidalinti su jumis:) O kaip bendrauja jūsų dvimečiai?
Tikrai smagu klausyti savo vaiko! O užrašyti - būtina, vėliau užsimirš😀
Be galo gražios visos tokio mažo žmogučio gilios mintys👍
Ir kaip puiku kai jos užrašomos, įdomu ir vaikams jas paskui paskaityti.Kvatojasi maniškiai už pilvų susiėmę kai paskaito savo perliukus :-)
Kaip smagu! Smagu paskaityti ir smagu, kad MK mamos viena kitą įkvepia 😃
Ačiū🌷
Tai mintis apie šakas gal iš pasakos apie paršiukus? O dėl "debesėlių", tai pradžioje ir mes nesupratom, kur ta mūsų Gundytė debesų namuose ieško 😃 O dabar kiekvieną rytą atsibudus ir klausia : - "Kur mano debesėliai"?
Kokia šauni šnekutė 😀👍
Puikus jausmas ką nors įkvėpti😀. O šiaip tai sveikinu jus įžengus į nuostabų iškalbingumo laikotarpį. Dar tik pradžia, dar daug laukia puikių akimirkų, kai žavėsitės savo vaiko išmone ir kalba. Mūsų Augustei jau greit 3,5 metų, bet jos iškalbingumas, samprotavimai mums iki šiol kelia geras emocijas. Pvz., neseniai Augustė paklausė savo tėčio, kodėl jis namą pastatė iš plytų. O tėtis į klausimą atsakė klausimu: o iš ko reikėjo pastatyti, jei ne iš plytų? "Iš šakų",- atsakė Augustė😃. O Gundės "debesėliai" prajuokino nerealiai😃. Geras!