Pasigaminau ir aš populiarųjį „selfį“. Bet tai koks geras jausmas, kai Tavo vaikas tyliai parpia, o tu tikiesi, kad tas miegelis užtruks ilgiau nei 20 minučių, kurios greičiausiai bus vienintelė atokvėpio akimirka per dieną. Žiūriu aš dabar į tą nuotrauką ir galvoju, kad tai buvo vienas geriausių momentų per ilgąjį pastarąjį savaitgalį, kai su visa šeima patraukėme prie vieno Dzūkijos ežero. Viskas turėjo būti kaip pasakoje, tačiau jau šeštadienio rytą Mindaugui netikėtai teko grįžti namo į Vilnių, o mudvi su Barbora pasilikome mėgautis savaitgaliu gamtoje. Viskas atrodė puikiai kontroliuojama ir tikrai nesudėtinga, tuo labiau, kad dar tą pačią dieną į mūsų mergaitišką kompaniją turėjo įsilieti mano vaikystės draugė Rugilė.
Visgi tos kelios valandos tik dviese nenamų aplinkoje mane gerokai pamokė. Nesakau, kad man nepatiko, tačiau džiaugiuosi, kad tai tik išimtis iš kasdienybės. Aš kalbu apie vienišos mamos dalią, kad ir kelioms valandoms, kai savo vaiko negali tiesiog apdėti pažįstamais žaislais švarioje namų aplinkoje, kai paprastas neatidėliotinas darbeliūkštis tampa itin sudėtingai įgyvendinamas, nes tiesiog negali vaiko paleisti nuo rankų. Pavyzdžiui, išsikrauti pirkinius iš krepšio: nesinori vaiko sodinti ant bendros virtuvės šaltų grindų, tai viena ranka įsikimbi į kūdikį, o kita po vieną daiktelį nešioji prekes į savo vietas, todėl užtrukau gerokai ilgiau nei įprasta... Arba vaikas miega lauke, o laikas virti pietus tam pačiam snaudžiančiam kūdikiui – nors persiplėšk... O jeigu žaidžiant kartu ant ežero kranto su pypliu, mamą reikalas prispiria – nei į namus vaiku nešina parbėgsi, nei vaiką į krūmus nusineši... Žodžiu, per naują įvertinau pagalbą, kurią gaunu kiekvieną dieną ir labai džiaugiuosi, kad tokia patirtis buvo man išimtis iš kasdienybės, o visoms Mamoms, kurios nesulaukia pagalbos iš šono lenkiuosi – ir kaip Jūsų viską suspėjate? Šaunuolės! O aš gi savo ruoštu noriu padėkoti kiekvienam mano kasdienybės pagalbininkui: ir patiems artimiausiems, ir visiškai nepažįstamiems, atidarantiems parduotuvės duris. Ačiū!
p.s. Dar vienas praėjusio savaitgalio atradimas truputį ne į temą, bet labia noriu juo pasidalinti. Tai knyga “Meilė, seksas ir kiti melai”, kurią dar per mergvakarį padovanojo mano mergaitės. Kažkaip vis nebuvo laiko paskaityti, tačiau kai Barbora užmigo, išskaičiau vieną gražiausių minčių: “Kasdienybė – tai ir po darbo vakarais susitikus prekybos centre kartu nuspręsti, ką netrukus kartu darniai ruoš valgyti. Jis išpilsto raudoną vyną, o ji ruošia salotas. Galima, aišku, ir atvirkščiai. Tai gali būti trumpi paskubomis paruošti pusryčiai prieš išeinant į darbą. Visa tai – kasdienybė, visi tie įprasti veiksmai, kurie per mūsų gyvenimą pasikartoja mažiausiai 10 000 kartų. Ir tas kasdienis bruzdesys tampa ypatingu, kai jame dalyvauja dviese”. Einam, Barbora, kartu susirinksime pažertas ant grindų mėlynes ir paskui abi lauksime iš darbo grįžtančio tėčio ;)
Like
Tikra tiesa. O kas baisiausia jų kelyje pasitaikė - karai, tremtys. Aš dažnai pagalvoju, kad dabartiniu metu mes, palyginus su mūsų seneliais ir proseneliais, gyvename kaip rojuje, tik visa tai priimame kaip savaime suprantama ir neįvertiname. Tebūnie taika tarp mamų ir - visame pasaulyje😉❤
Aplamai pagarba visoms mamoms, urios augina vaikus 🌷😀
Bet šiaip kai susimastai, didžiausią pagarbą reikėtų reikšti mūsų mamoms ir močiutėms. Kaip jos augino vaikus: be sauskelnių, be mišinukų, be automatinių skalbyklių, ir net be motinystės atostogų. 😀
😉
Akivaizdu, motinysteveza, kad ne mums apie vienisas mamas kalbeti, nes abi turim pagalba 😉😉 o tekstas skirtas ne vienisoms mamoms, nes ju kailyje nebuvau. Mintis skiriu purmiausia sau, kad galiu dziaugtis tuo ka turiu ❤
kodėl pamanėt, kad darau absoliučiai viską viena 🤣 kad vieną vaiką palikinėju ir dėlioju bet kur? 🤣 nors kad taip sutirštinsit viską, turėjau tikėtis, nes jūsų straipsnių stilius dažnai kažką kritikuot ar kažkuo skųstis.
beje, turiu vyrą, kuris namie laiko 2-3 kampus 😀.
bet juk jūsų straipsnis skirtas vienišoms mamoms. manot, kad jos geriau pasijuto perskaičiusi jį? kai postringaujat, kad be vyro ir kitų pagalbos negalit nė žingsnio žengti, o jūs vargšelės, vienišos mamos, tiek atlaikot...
As net neabejoju, kad mes mamos viska puikiai ir vienos pasidarytumeme, taciau jei kas padeda puiku, o jeigu ne tai jau beda, bet tikrai ne tragedija. As asmeniskai dziaugiuosi pagalba ir jos neatsisakau, o vienisoms mamoms ar laikinoms vienisems, kol vyras isvykes linkiu stiprybes ir dar laiko siek tiek tik sau jei tai imanoma
Tikrai gera, kai vyras vaikui kartais sauskelnes pakeičia, vaiką užmigdo ar nuramina. Bet jei ir nedaug prie vaiko padeda, man svarbesnė vyro pagalba namų buityje, kad nereikia rūpintis sulūžusiais kranais ir pan. O va vienišoms mamytėms jau ir kranais reikia rūpintis...Va čia tau jau sunku...Nors kai būna vyras išvažiavęs kelis mėnesius, įveikiam kažkaip visus sunkumus😀. Va galvoju, jei kokius penkis mažius vienai reikėtų auginti...Hmmm...🤓|
Na mamos baikit baikit. Nieko čia tragiško. Vyrą matau tik savaitgaliais. Kažkaip tuoj užauginsiu tuos tris savo kinderius. Aišku stogas kartais čiuožia,ypač kai vaikai konvejeriu serga. Bet nieko tokio. Optimizmą į ūsą ir pirmyn! 😃
Pasirašo beveik išprotėjusi,tris naktis prie vieno iš sergančio krisliukiuko šokinėjusi,bet dabar jau laiminga,nes vyrs grįžo namo,mama 😃
O iš mano pusės pagarba jūsų vyrui, kad padeda, nes ne viena, kad ir šeimoje daro daug ką viena 😉
Gerbiamoji motinysteveza, aš nuoširdžiai didžiuojuosi tuo, kad esu tiek neužvežta motinystės, kad savo vaiko nedėlioju ant pirmų pasitaikiusių grindų, kad kartu jo netampau į tualetą ir nepalikinėju lauke vieno. Labai džiaugiuosi, kad nebūdama supermama, sulaukiu vyro pagalbos, kai reikia išsinešti vežimą, nors tikrai nedarau itin didelės problemos, kai einame į parką, muziejų ar kokį renginį ir vienoje rankoje nešuosi dukrą (nes tiesiog, manau, būtų labai neatsakinga ją palikti vieną namuose), o kita tempiu laiptais vežimą. Džiaugiuosi Jūsų pasiekimais motinystėje ir sveikinu Jus absoliučiai viską darant vienai, be kitų pagalbos. Aš - eilinė moteris ir eilinė mama, kuri labai džiaugiasi, kad jos gyvenime, auginant nuostabų vaiką, sulaukia palaikymo ir kartais pagalbos iš aplinkinių. Ačiū Jiems už tai, o šiuo geru pavyzdžiu - padėti kietiems - pažadu ateityje "užkrėsti" ir savo dukrą ❤
Aš irgi sakau pagarba vienišoms mamoms už sugebėjimus viskam rūpintims pačioms 😀 Aišku tikrai dažnai viskuo ir rūpiniesi viena su dviem vaikais 😃 Aš daug ką išsprendžiu nešioklės pagalba, juk reikia ir paskui atostogaujantį darželinuką palakstyti, ir grindis taip išsiplaunu, ir nueinu kur reikia 😀 Bet vyro pagalba tikrai nepamainomas dalykas vakarais 😀
Kaip supratau miesto_mama kalbėjo apie viešos virtuvės grindis 😀 Aš ant tokių basos kojos nedėčiau, ką jau kalbėt apie šliaužiojantį vaiką 😀 Gal šiek tiek hiperbolizuota situacija dėl pusdienio svetimoje aplinkoje, bet ką reiškia pagyvent be tėčio pagalbos ilgesnį laiką ir aš žinau. Buvom išleidę tėtį 2 mėn į komandiruotę, pačiame žiemos vidury. Dukrytei buvo vos pusė metukų, o dičkį reikėjo ir į darželį nuvežt/parvežt (priešmokyklinė grupė) ir į parduotuvę nuvažiuot produktų ir net kriauklės vamzdis prakiuro būtent tuo metu 😃 Aš tikrai pritariu, kad vienišoms mamoms kasdienybė tikrai sunkesnė..
toks jausmas, kad jūs sėdit namie ir be vyro nė žingsnio iš namų. ir problemas darot iš smulkmenų. mamos deda ant tų pačių virtuvės grindų šliaužiot kūdikius, ir valgyt kartu daro, ir pirkinius išsikrausto užėmusios vaiką kažkokiais (ne)žaislais ir į parkus važiuoja, ir renginius, muziejus, ir nelaukia savaitgalių ar nedarbo valandų. jos tiesiog gyvena kartu su vaiku.
atsipalaiduokit ir gyvenimą žiūrėkit plačiau, vaikas nėra trukdis.