Bet kokia aš nemandagi... Taip ir nepadėkojau ir „Mamyčių klubo“ komandai, ir klubo narėms, kad šiais metais man suteikė skaitomiausios blogerės titulą. Ačiū ir prisipažinsiu – paglostė savimeilę, tuo labiau, kad visai to nesitikėjau ;)
Tad atlikau monitoringą savo išrašytų minčių ir dar kartą permečiau akimis, kuo gyvenau pastaruosius metus. Žinoma akis užkliuvo ir už komentarų... ir ką, minčių sukėlė, ypač kelių Mamyčių pamąstymai po mano prisipažinimu, kad ruošiuosi išvažiuoti atostogų, o dukrą palikti Seneliams. Nesiruošiu keisti kiekvienos Mamos įsitikinimų dėl jų vaikų auklėjimo ir auginimo – ne mano reikalas kištis, tuo labiau gerbiu kiekvieną socialiai atsakingą Mamą, kuri stengiasi dėl savo vaiko. Kalbėsiu tik apie save ir pasakysiu, kad niekada neįsivaizdavau savęs tik namų šeimininke, nors kuistis po namus man patinka, tačiau tai galiu daryti vos kelias dienas, o paskui man reikia kitų iššūkių ir darbų už namų sienų. Kol neturėjau dukros, labai bijojau to, kad teks su ja sėdėti namuose 7 dienas per savaitę ir 24 valandas per parą. Tiesa, gimus dukrai, pasirodė, kad tos dienos niekada nebūna vienodos ir nuobodžios, tačiau tikrai labai džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai Vyras išleidžia pasižmonėti su draugėmis ir iki šiol dievinu tas akimirkas, kai mane jis pakviečia į pasimatymą arba dabar, pradėjus dirbti, kai einam kartu papietauti.
Tikrai labai laukiu, kada mano mažylė nupieš savo pirmą žmogeliuką (tokį vaikų mėgstamą žmogeliuką, kuris labiau primena kulverstuką: veidukas su rankytėmis ir kojytėmis), tačiau labai džiaugiuosi, kai Vyras man rodo dėmesį ne tik per gimtadienį ar pažinties metines; buvau laiminga, kai Barbora man parnešė tokią apkramtytą žibutę, tačiau man taip gera, kai Vyras, grįždamas po darbo parneša gėlių; kaifuoju nuo kiekvienos akimirkos praleistos su dukra, bet ir laukiu tų valandų kai mudu su Vyru būname tik dviese. Štai ir vakar, Močiutės paprašyta, išvežiau dukrą pas ją į sodą, kai vakare nuvažiavom pasiimti Barboros namo, ji pasiūlė palikti mažylę ir nakčiai. Kiek man džiaugsmo šiandien ryte buvo, paskambinus Močiutei ir paklausius, kaip jodvi praleido naktį, išgirsti čiauškančią Dukrą! Tikrai, nė kiek nemažiau nei vakar kartu su Vyru laižant ledus.
Pasakysiu tik tiek, kad nesigailiu nė vienos akimirkos praleistos atskirai, kaip ir džiaugiuosi kiekviena minute praleista kartu su dukra – tai mano gyvenimui suteikia pilnatvės! Kaip ir pilnatvės suteikia, buvimas kartu su Vyru. Aš labai noriu būti Mama, bet taip pat noriu būti ir mylima Žmona bei geidžiama Moterimi. Gal kažkam tai atrodo tuštybė ar savojo ego iškėlimas virš vaiko poreikių, tačiau jeigu Jūs manote, kad vaikas tampa nelaimingas, leisdamas laiką su savo seneliais, tai tada, esu įsitikinusi, kad mano Vaikas yra nerealiai laimingas, nes turi ne tik ją dievinančius Mamą ir Tėtį, bet ir Senelius bei Močiutes, Dėdę ir Tetą dar krūvą pusbrolių bei pusseserių ir mūsų šeimos draugų, kuriems su malonumu susirango ant kelių, jiems užsukus į svečius.
Aš irgi esu ta mama, kuri labai retai palieka savo vaiką (greit du metukai), nes nelabai turiu kam palikti. Geriausiu atveju - kelioms valandoms. Po tų kelių valandų būnu jau labai pasiilgusi savo vaiko. Labai bijojau, kad ji bus itin prisirišusi prie manęs ir negalėsiu jos palikti su kitais žmonėmis. Kol kas taip nėra ir aš džiaugiuosi. Man kažkaip ir nėra didesnio poreikio pabūti be vaiko. Bet aš tikrai nesmerkiu mamų, kurioms šis poreikis didesnis. Kiekviena juk mes skirtinga. Jei mama laiminga, pailsėjusi, tai ir vaikui gerai😀
Smagu, kad gebate suderinti ir savo kaip mamos, žmonos, moters vaidmenis. Esame iš tų, kurie su vaikais būname visada, nes neturime senelių, kurie retkarčiais pažiūrėtų, mano sesuo gyvena labai toli, mano seneliai irgi kitame Lietuvos gale, o auklės paieškoms vis tai laiko, tai noro pritrūksta. Šiemet pirmą kartą vienu du išėjome į vestuves (mano sesuo buvo atskridusi) ir į kitas išeisime dviese (į kitą Lietuvos galą vešime dukrytes vieną naktį pabūti su mano seneliais). Ir suprantame, kaip gera ir reikia kartais pabūti dviese. Kai damos jau didesnės (3 ir 5 metukų), tai ir palikti jas drąsiau. Kažkaip ieškosime daugiau galimybių pabūti dviese. O kas liečia mano išėjimą ir savirealizaciją, tai kažkaip su vyru keičiamės ir susitvarkome. Visus metus tai mokiausi, mokausi, tai dar kokia veikla užsiimu, nes tik auginti damas ir būti namie, tikrai nesugebėčiau. Būtina nepamiršti ir savęs. O kiekviena mama geriausiai žino, ko jai reikia, kaip ji nori auginti savo vaikutį, kaip planuoti šeimos gyvenimą, todėl nesmerkiu nei vienų, nors savas auginame patys, be darželio, tik su įvairiais būreliais.
Aš kol maitinau savo panelę iki dviejų metukų nepalikau niekur per naktį,tai kai jau nebemaitinau palikau mamai vienai nakčiai😀Tai džiaugiausi jog pagaliau išmiegojau...Sutinku reikia tų atokviepio valandėlių😀
😉
Nemanau, kad praset kazka kitaip ir kitokio. Geles, demesi, ramybe, pasimatymus, senelius ir net keliones megsta visos. Tik vienos siu pomegiu jausmus gali pilnumoj patirti motinysteje, kitoms reikia pauziu. Nors ir pauziu reikia visoms. Tik vienoms uztenka valandos, vakaro, kitoms - savaites, menesio, metu...