Man šių metų liepos 24 diena, pagal mano planą, turėjo būti ypatinga - laukiau tos datos nuo tada, kai gydytoja paskaičiavo, kad būtent tada į pasaulį turėtų pasibelsti mano Kruopa. Bet likimas viską sudėliojo savaip ir pirmą oro gurkšnį mano Barbora įkvėpė 5 savaitėmis ankščiau... Taigi pirmoji mano mažylės diagnozė buvo „neišnešiota“... Šią savaitę apie paskubėjusius kūdikius buvo kalbama itin daug – pirmadienį, lapkričio 17 dieną, buvo minima Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Mums pasisekė, kol kas jokių blogybių gydytojai nepastebi, visi negalavimai, būdingi ankstukams nyksta, na gal vartytis kol kas pritingi, bet šiaip viskas puiku! O kitaip ir būti negalėtų – juk pirmą balą tai Barbora išplėšė gerą – 9,9!
Visgi net ir su tokiais puikiais vertinimais teko pagulėti Santariškėse Neišnešiotų naujagimių skyriuje. Jeigu ten nesate buvę, tikiuosi ir neteks, o jei (tfu tfu tfu) prisireiks - nusiraminkite - ten dirba nuostabios moterys (vyrų nemačiau, tai jei koks yra ir jis tuo metu atostogavo labai atsiprašau). Pirmas įspūdis, pravėrus to skyriaus duris – avilys. Jis toks šiltas ir jaukus, o kiekvienoje korio akutėje – miniatiūrinėje palatoje – miega po mažą kūdikėlį. Aplink jį nepailstamai dūzgia vaikiškais piešiniais išmargintomis uniformomis pasipuošusios gydytojos, sesutės, slaugutės ir, žinoma, mamos. Tikėjimo, kad viskas bus gerai įkvepia ir ant sienų kabančios nuotraukos, iš kurių šypsosi gerokai ūgtelėję pypliai. Viltis užaugti stiprėja skaitant užrašus: „gimė 25 savaičių“, „buvo vos 900 gramų“, „svėrė 1,5 kilogramo“, o pamačius ant sienos per anksti atėjusių mokslininkų, dailininkų, politikų ar kitų pasaulį pakeitusių žmonių sąrašą patiki, kad tas vos 2410 gramų ir 47 centimetrų bei 35 savaičių gumuliukas – būsimas genijus ir čia tik šiek tiek sunkesnė pradžia.
Yra tame avilyje toks Vaikų kambarys, kuriame miega į pintus kašikučius suguldyti mažyliai, nes jų mamos dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo su jais atsigulti į ligoninę. Štai prie tų pintinėlių ir sėdi laisvą minutę atradusi kokia bitė ir tyliai sau skaito, vis akį užmesdama į tylų lobį. Tą idile dvelkiantį vaizdelį kas tris valandas reguliariai pertraukdavo vos kelių savaičių verkiančio ir savojo pieno davinio reikalaujančio Tomuko balsas. Plėšdavo jis visa gerkle taip, kad rodės ir lokį pažadinti galėtų. Jums reikėtų pamatyti, su kokia skuba sesutės jam nešdavo buteliuką, kad tik anas kitų snaudžiančių neprikeltų. „Šitas vaikis, tai jau tikrai išsikovos savo vietą po saule ir, jei negaus tyliai, sugebės pasiimti garsiai“, - juokaudama pasakiau Tomą maitinančiai sesutei. Ji tik graudžiai šyptelėjo ir prasitarė, kad berniuko socialiniai darbuotojai neatiduoda mamai ir jis jau artimiausiu metu iškeliaus į Kūdikių namus...
Liūdnai čia kažkaip viskas susidėliojo... pradėjau taip šviesiai, o baigiau... jaučiuosi šaukštu deguto pagadinusi statinę medaus... O gal aš klystu ir Tomas taps nektaru visai mūsų bendruomenei? Juk taip anksti ir garsiai pradėjęs, baigti tyliai negali, tiesa?
Ankstukės mama Dovilė
Tokiu vaikučiu nevienas ir ne du... aš ten apie du menesius gyvenau,tai tiek mačiau visko,kad ir graudu ir žiauru. Iš ten galėčiau net kelias istorijas papasakoti..
Mums tikrai viskas gerai, va pirma savaitė kaip daržoves bandom ragauti... sunkiai sekasi 🤣 O Tomą dažnai prisimenu... tikiuosi, kad jis rado namus, o gal net jau įsūnytas, nuoširdžiai tikiuosi, kad jis irgi kapoja dabar namuose virtą morką ir bulvę 😀
kaip įdomiai parašyta, ypač tas palyginimas apie avilį 👍 sėkmės jums
Gražu ir labai jautru... 🌷