Kai dar tik laukiausi, girdėjau, kaip jau ūgtelėjęs vaikas priėjo prie tėčio ir paklausė: „O tai dabar bus karas?“ – kaip tik tomis dienomis buvo prasidėję neramumai rytų Ukrainoje. Po tokio netikėto vaiko klausimo nevalingai apkabinau rankomis pilvą ir kaip vėžlys įtraukiau galvą į tą saugų savo pasaulio kiautą. Tą kiautą, kuriame dabar auginu savo dukrą, matau, kaip ji netvirtai bando sėdėti ir rodos svorio centras yra galvoje, o ne užpakaliuke; girdžiu, kaip prieš savaitę ji pradėjo aiškiai tarti „D“ raidę; kur džiaugiuosi kai ji iš minios balsų jau skiria manąjį, o aš jos ir begalo vertinu jos pastangas, dabar sėdint man ant kelių, spustelti kompiuterio klavišą...
Prisipažinsiu, man baisu, kad mano šitą kiautą kažkas už tūkstančių kilometrų savo manevrais bando suskaldyti ir sau pietums patiekti vėžlio sriubą. Aš pati nepradėjau ruoštis paskutinei vakarienei ir dar nekaupiu sandėliuke makaronų ar elementų atsargų, o automobilio bakas nepripildytas degalų, nes pranešimus apie svetimus tinklus bandau ignoruoti ir vis dar tikiuosi, kad žvejybos plotai nebus išplėsti iki mano kiemo... Tačiau jei šiandien manęs mano vaikas paklaustų to paties, ko paklausė tada tas mažas berniukas savo tėčio, tikrai nežinočiau ką atsakyti... Nes nesu tikra, kam labiau meluočiau – jam ar sau... 
Sakoma, kad iš Rojaus Ieva ir Adomas buvo išvaryti penktadienį, 13 dieną, nuoširdžiai tikiuosi, kad nei šiandien, nei ryt manęs iš mano miniatiūrinio rojaus mano pačios kiaute niekas neišvarys ir aš galėsiu auginti vaiką ne ant fronto linijos.
O gal aš tiesiog bijau baubo po lova?
Kažkada ir aš galvojau, kad tas baubas - karas visiškai toli nuo mūsų ...Dabar jau realiai galiu sakyti, kad aš bijau karo...Ir tikrai norisi, kad būtų pasiekta taika tarp Rusijos ir Ukrainos. Dėl tolesnių Rusijos veiksmų. Dėl mūsų.