Miesto mamos blogas: Kaip mano Barbora tapo Barbora?

Turiu pasakyti, kad intrigos šiame klausime visiškai nėra, ji prasidėjo tą akimirką, kai jis buvo užduotas... 

„Kaip tau vardas Barborytė?“ – paklausė manęs Mindaugas (primenu, kas primiršot, o kas nežinote  - supažindinu –Tėtis. Barboros Tėtis). Taigi būsimas tėtis šį itin jautrų, daug diskusijų, apmastymų, argumentų, ginčų ir didelį galvos skausmą greičiausiai sukeliantį klausimą iškėlė tuomet, kai, jei taip galima sakyti, dar nėštumo testas nebuvo išdžiūvęs, tą patį vakarą, kai tik tik sužinojom, kad... Man, prisipažinsiu, dar net dorai nespėjus susivokti nėštumo fakte kažkaip spręsti kūdikio vardo dilemą nekilo jokio noro, bet kad jau klausimas „Kaip tau vardas Barborytė?“ reikalauja atsakymo, tai kažkaip reikia į jį atsakyti, tiesa? Pirma mintis buvo, o tai kaip tas vardas atrodys sutrumpintas, juk mums skubančioje visuomenėje besikapanojant per rutiną labai svarbu viską daryti greitai ir labai greitai. „Barbė“ – ne kokia perspektyva... Tada perkratėm močiučių, promočiučių vardus (apie tai, kad ir seneliai bei proseneliai turi vardus net nesusimastėm...), nelipo nė vienas. Tada prasidėjo argumentų „už Barborą“ ieškojimas. „O tai čia dėl to, kad mane pirmą kartą prie Barboros paminklo (jei kas nežinote, tai yra toks paminklas Vilniuje Vokiečių gatvėje, tas pats kur nuotraukoje) pabučiavai?“, - romantiškai nutęsiau aš, o jis pasirodo apie tai net nebuvo susimastęs... Tam vakarui diskusijos buvo baigtos.

Po kelių dienų, aš nusprendžiau pasidomėti, o ką gi reiškia šitas vardas, juolab, kad jis man pradėjo visai lipti. Aš, kaip „duodanti viltį“ beveik sugyvenusi vaiką su „daugiaminčiu ir išmintinguoju“ tikrai nesitikėjau, kad pakeliui pas mus „svetimšalė, kilusi nuo žodžio barbaras“... Negana to Šventa Barbora laikoma globėja visų, kurie mirė ne sava mirtimi, t.y., per nelaimingą atsitikimą, ypač nuo gaisro... Anot legendos, Barbora buvusi Mažosios Azijos turtuolio Dioskuro dukra. Tėvas labai saugojo dukrą ir net uždarė bokšte, kad jos nesuviliotų nuolatiniai gerbėjai. Barbora įtikėjo, apsikrikštijo ir buvo už šį poelgį tėvo pasmerkta. Romėnų valdžia ją kankino ir nukirsdino tėvo kardu. Tikima, kad po jos mirties tėvą nutrenkė žaibas. Po tokios „analizės“ aš iškart atmečiau Barboros kandidatūrą. Kokiams trims dienoms...

Į mane Barboros vardas tiesiog įsikabino, aš taip įtikėjau, kad dar pilvo nebuvo matyti, o aš jį jau vadinau Barboriuku. Kaip tik tomis dienomis man pusseserė atidavė didžiausią krūvą drabužėlių naujagimiui ir, kaip tyčia, didžioji dalis buvo rožiniai su gėlytėmis ir širdelėmis - nu tikrai tik Barborai. Aš taip įtikėjau, kad manyje auga Barbora, kad jokios vardo neįtinkančios reikšmės manęs negąsdino, o kaimyno pastaba, kad gal ten auga „ne Barbora, o Rabarbariukas“ buvo praleista pro ausis... Iki šiol nežinau, kodėl Mindaugas nusprendė, kad aš turėsiu Barborą, bet labai džiaugiuosi, kad jis buvo teisus. O vakar – gruodžio 4 dieną  - mes paminėjome pirmąjį dukros vardadienį. Dar vienas pirmas kartas šiais metais! Ir visai net minčių nekyla tą brangų ir tokį mielą vardą BARBORA kažkaip trumpinti ar apkarpyti. O kaip gražiai skamba – Mano Barborytė... 

O kokia Jūsų vaiko vardo istorija? 

p.s. Beje, maniškio vardo atsiradimo istorija ne tokia romantiška... Mano tėtis su savo bendradarbiais, pavadinkim tą procesą „aktyviai džiaugėsi“ mano gimimu. Kažkas, apimtas euforijos, paklausė, koks pirmagimės vardas? Tėtis tada susisgribo, kad vaikas yra, o vardo tai ne... Čia pat šventės įkarštyje  ir įvyko vardo rinkimai, pirmieji demokratiniai ir visuotiniai mano gyvenime: buvo pasiūlyta keletas bendradarbiams gražių vardų ir Dovilė surinko daugiausia šiandieniniais terminais kalbant „Laikų“.

Barboros mama Dovilė