Miesto mamos blogas: Iš kanopų verčiantis banko pasiūlymas

Jau turbūt spėjote susipažinti su jauna mama DOVILE, kuri kas savaitę rašys blogą ir dalinsis savo įžvalgomis apie Vilniaus miesto peripetijas: Miesto mamos blogas. Susipažinkime

Tikrai iki šiol nebuvau pastebėjusi, kokie baisūs Vilniaus miesto šaligatviai. Iki šiol didžiąją dalį savo kelionių po sostinę įveikdavau asmeniniu ar viešuoju transportu, o šaligatvių išgraužos kažkaip akių nebadė.

Ir tik susilaukus kūdikio įvyko praregėjimas... Nuoširdžiai sakau, dar nė karto taip gyvenime atidžiai nesudarinėjau maršruto, kaip pradėjusi „vairuoti“ vežimą: visi šaligatviai, kur didesnės laiko išgraužos kėsinasi išlaužyti ratus išbraukti, laiptuotos vietos be nuvažiavimų ištrintos, ratu aplenkiamos ir tie nuvažiavimai, kurių statumas siekia beveik 90 laipsnių (koks projektuotojas ar kelininkas sumastė, kad tai palengvinimas ratuotiesiems nesuvokiu, bet turbūt anie ir pėsti nelabai jais leidosi).

Kitaip tariant, gerbiamam Vilniaus miesto merui su tais prabangiais ir ratukais vertėtų pasivažinėti ne Gedimino prospektu, o bent jau aplinkinėmis gatvėmis.

Nervų sukrėtimas – garantuotas. Visgi per tuos kelis mėnesius, kol stumdau vežimėlį, jau atkaliau nepavojingus maršrutus, o jei netyčia kur užstringu praeiviai niekada neatsisako padėti. Ačiū jiems už tai.

Visgi kokia atsargi ir iki mažiausio centimetro viską numatanti mamytė bebūčiau tenka kartais pasijusti visiška bejėge... Jei kelius ir šaligatvius įmanom ratais, kvadratais, o kartais net kvartalais apeiti, tai užsukti į kokią įstaigą, nelaukiančią ratuotųjų, tampa misija neįmanoma... Prieš kelias dienas labai reikėjo užeiti į vieną banką. Operacija nesudėtinga, daug nekainuojanti, tačiau užvažiavimo, besukdama ratais aplink banko pastatą, niekur neradau, o laiptai link pagrindinio įėjimo prilygo Everestui. Galų gale atradau tarnybinį įėjimą ir prie jo „prisegtą“ domofoną.

„Gal galite pasakyti, kaip pas Jus patekti su vežimu?“, - paklausiau banko darbuotojo, atsiliepusio domofonu. Anas man mandagiai priminė, kad aš skambinu į tarnybinį įėjimą. Aš gi jam pasakiau, kad žinau, kur skambinu, tačiau niekur nerandu įėjimo neįgaliesiems, kuriuo galėčiau pasinaudoti ir aš. Ir tada nuskambėjo pasiūlymas!!!

„Tai palikite vežimą gatvėje“, - nesikuklindamas išrėžė banko darbuotojas (išgirdus tokį pasiūlymą, prisipažinsiu, išsprūdo į normatyvinės lietuvių kalbos žodyną neįtrauktas žodis, tačiau toks, kad jei kada mano vaikas jį pavartos labai nepyksiu). Aš dar kartą priminiau banko darbuotojui, kad esu su mažu vaiku ir man labai reikia patekti į banką, o ateiti vėliau, kai vyras grįš iš darbo, negaliu, nes bankas jau nebedirbs ir reikalingo antspaudėlio per elektroninę bankininkystę neužsidėsiu...

Tačiau ir tada jis nerado geresnio pasiūlymo, kaip palikti vežimą vienoje judriausių Vilniaus senamiesčio gatvių... Įdomu, kiek banko darbuotojų pasinaudotų patys tokiu pasiūlymu?

Suprantu, kai savo reklamai pasamdai viena prabrangiausių pasaulio aktorių su žirgo galva, tai tūla lietuviška kumelė su vežimu jau nebesvarbi... Galiu aš tą savo vežimą nutemti ir į kitą banko skyrių, esantį už kelių kilometrų (tą ir padariau, o kas beliko...), o ir mano vežikės karjera po kelių metų baigsis, bet tai kaip Jūs aptarnaujate tuos, kurie neturi galimybės išlipti iš vežimėlio? Čia jau mano galva, papuošta arklio uodega, neišneša...

Beje, viena draugė pasakojo, kad ją su vežimu iš parduotuvės išprašė, nes pardavėja pabijojo, kad jauna mamytė gali „nelegaliai apsipirkti“...

O Jums yra tekę vairuoti iš kur nors tik dėl to, kad esate nepageidaujama su vežimu?

Mama Dovilė su vežimu