Na va, savo augimo ir pasaulio pažinimo procese su Barbora žengėme dar vieną evoliucijos žingsnį – Susipažinome asmeniškai su antibiotikais... Ir šį kartą, nieko nuostabaus, laimės mažai... Kažkaip vis tikėjausi patolinti šią medicininę procedūrą, bet pasirodo ir sloga gali būti pavojinga.
Turbūt maniškė peršalo kur bėgiodama po namus ar lauke. Kai po nosimi pasikabino snargliukas nebuvo reikalo labai nerimauti – duodasi ji pakankamai normaliai ir nosytę valoma ir jūros vanduo jai neatrodo baisus. Tačiau, kai jau atrodė, kad sloga – praėjęs etapas, peršalimas nusprendė su mano dukra sužaisti antrą raundą. Tiesiog vieną naktį maniškė pradėjo klykti nesavo balsu, o termometro stulpelis persiropštė per 38 laipsnių padalą. Gydytojai beliko konstatuoti, kad sloga „krito ant ausyčių“ ir vienintelis kelias pasveikti – antibiotikai.
Kai aš prisimenu savo vaikystės vaistus, tai mane net nupurto... Nepamenu, bet Mamytė pasakodavo, kad kiekvieną kartą kai tik susirgdavau (o sirgdavau aš labai dažnai), ana po namus ilgai mane vaikydavosi, kol vaistus priversdavo sugerti. Net dabar rašant gomurį nuo to šlykštumo sutraukia... O tie visi stikliniai švirkštai ir Mama rymanti prie viryklės, kol anie „išvirs“ arba puoduose besilydantis parafinas, iš kurio man Mama lipdydavo batukus ir „šarvus“, arba tas gulėjimas su krūva taurių ant nugaros, arba miegojimas su kandančiomis vilnonėmis kojinėmis... Turbūt vienintelis dalykas, kurio pasiilgstu iš savo ligos istorijos tai šiltas pienas su medumi, kurį man Mama duodavo prieš miegą...
Nukrypau į lankas, bet džiaugiuosi bent jau tuo, kad šiuolaikiniai vaistai gerokai skanesni ir jų mano dukrai prireikia, lyginant su mano vaikystės racionu, labai mažai. Ji tikrai pasveiks, o tai kad šaltasis metų laikas praslinktų be ligų gal turite kokių receptų, kaip organizmą pastiprinti ir ligas be antibiotikų nuvaikyti?
Su Barbora dėkojame už būsimus patarimus ir linkime nesirgti ☺
