Mano rugsėjo pirmojo savaitgalio džiaugsmas, kai Barbora žengė savarankiškus pirmuosius žingsnelius, paskutinį savaitgalį peraugo į euforiją, kai ją išties „pramušė ant pasivaikščiojimo“ (labai negražus išsireiškimas, bet būtent jis geriausiai atspindi praėjusio savaitgalio įvykius).
Barbora visą mėnesį sėkmingai ir toliau savo savarankiškos kelionės tikslus pasiekdavo keturiomis, o ant dviejų geriausiu atveju paeidavo kokius 5 žingsnelius iš vieno glėbio į kitą. Praėjęs šeštadienis taip pat nelabai kokių permainų žadėjo, tačiau kai jau laikrodis suko vakarinio miego link, maniškė nusprendė prieš naktį pašokti. Šiaip ji jau seniai vis uodegą į rimtą pasukdavo, bet tąkart, įsikibusi į dvi kaladėles, paėjo kelis žingsnius nuo sofos. O tada dar kelis... Tik vat muzika nustojo groti! Tada ji keturiomis grįžo prie žaislo ir vėl, pasileidusi melodiją, pradėjo tūpčioti ant dviejų, vis toldama nuo sofos... Ir taip kiekvieną kartą ant dviejų tūpčiodavo kol muzika grodavo, tik ana pasibaigdavo Barbora ir griūdavo, nepadėdavo net rankose pasilaikymui turimos kaladėlės. Mes sėdėjom su Mindaugu ant tos pačios sofos ir vis stebėjome, kaip dukrai po truputį ateina įvokimas, jog ji stovi, šoka ir po truputį tolsta nuo sofos!
Kitą rytą mes su Mindaugu jau ir laukėm, kaip čia tas vakarykštis šokis pakoreguos sekmadienio atradimus. O viską į savo vietas sudėliojo per televizorių pamatytas šuo - ji tiesiog pas jį nuėjo.
Tadam – ir ji pradėjo vaikščioti!!!
Barbora labai ilgai daugiau bijojo vaikščioti pasileidus, nei nemokėjo 😀 bet jau kaip pradėjo vaikščioti, tai iškart be didelių griuvinėjimų ir su tokiu pasitenkinimu 🤗🤗 o kai grįžta tėtis namo, tai ji su tokiu malonumu pas jį eina ir paskutinę akimirką pasuka į šoną 😃😃
Dideliausi sveikinimai! Mano Urtė bando po vieną žingsnį kol kas, tad pas mane tokios laukimo nuotaikos 😀
Dideli sveikinimai! 🌷