Meškiukas bibliotekoje: Skandalas! Dingo mergaitės!

     Ajajai! Bibliotekas krečia skandalas! Pasirodo, jų lentynose beveik nėra knygų apie mergaites. Drąsias, sumanias, aktyvias mergaites. O akis mums atvėrė šis reklaminis vaizdo įrašas:

     Tikite? Aš tikiu. Tuo, kad vaikų literatūroje ir kine daug dažniau vaizduojami berniukai ir vyrai, nei moterys ir mergaitės. Tuo, kad mergaitės dažnai lieka antrame plane ir reikalingos tik tam, kad geriau atsiskleistų berniukų charakteriai. Tikiu, kad berniukams kūriniuose suteikiama daug daugiau galimybių pasisakyti, kai mergaitėms paliekami vieni jaustukai ir ištiktukai. Ir visgi...
     Atrodo, kad biblioteka, kurioje atliktas „eksperimentas“, paskutinį kartą naujas knygas gavo šeštame dešimtmetyje. Sunku patikėti, kad paėmus specialiai neparuoštą lentyną, galima rasti 73 knygas, kuriose nėra nei vienos moters, mergaitės, močiutės, ir kartu vos 3 knygas, kuriose nėra berniukų, vyrų, senelių.
     Nutariau pakartoti eksperimentą vienoje iš mūsų lentynų, kurioje saugomos paveikslėlių knygos.

 

     Eksperimentuoti ne visi mėgsta, tad jei jūs tiesiog norite sužinoti, kokios knygelės galėtų įkvėpti jūsų mergaites, keliaukite į įrašo pabaigą. O aš leisiuosi skaičiuoti.
     Taigi, praleidau dar neskaitytas ir lavinimo knygas, tad liko 82 knygos. Nagi, ar yra čia knygų, kuriose nėra vyriškų ar moteriškų personažų?
     Oho, štai ir pirmasis neaiškumas! Ar tik nepamiršome, kad vaikų knygose labai dažnai veikia ne berniukai ir mergaitės, o žvėrys, gyvuliai ir fantastiniai padarai? Kaip eksperimentuotojos nustatė jų lytį? Gerai, lietuvių kalboje daiktavardžiai turi giminę, o kitose kalbose? Mes mėgstame J. ir T. Wieslander istorijas apie Mamulę Mū ir jos draugę Varną. Bet ar Varna - tikrai mergaitė? Vertimuose ji virsta ir vaikinuku. O Grufo vaikelis? J. Donaldson knygoje Grufas susilaukė dukrelės, lietuviškame vertime - vaikelio, t. y. berniuko. Neretai knygose apskritai nėra įvardžių, ir nustatyti tų padarėlių lytį vertėjui neįmanoma. Pavyzdžiui, žuvytė ar žuviukas ieško mamos L. Cousins knygelėje „Valio žuvims!“ („Hooray for Fish“, į lietuvių kalbą neversta)?



     Na, tiek to, vadovausimės lietuviškais variantais. Juk mums įdomiausios knygų lentynos Lietuvoje. Bet vis tiek: kur tos knygos, kuriose nėra nei vieno kitos lyties personažo?! Net epizodinio. Gal į sąrašą tiktų D. McKee „Elmeris“, nes visoje knygoje tai vienintelis veikėjas, kurio lytis nurodyta. Dar G. Garofalo „Trys norai, šeimininke“, nes knygoje tėra du veikėjai: berniukas ir šuo. Gal A. Imai „Batuotas katinas“, kur tėra trys personažai: katinas, jo šeimininkas ir pabaisa. O ar tinka S. M. Kingo „Žmogus, kuris mėgo dėžes“ („The Man, who Loved Boxes“, į lietuvių kalbą neversta)? Tai istorija apie berniuką ir jo tėtį, bet minimos ir šnairuojančios ponios, iliustracijose siaučia ir berniukai, ir mergaitės. Apie tėtį ir sūnų pasakojama ir H. de Beer knygelėje „Kur keliauji, Larsai?“, bet visas kortas sumaišo Orka, vertėjos malone tampanti tai „ja“, tai „juo“.



     Žodžiu, suprantate, kur šuo pakastas. Daugiau prasmės būtų kalbėti apie pagrindinius veikėjus (ką klipo kūrėjos ir daro vėliau, ieškodamos „kalbančių“ personažų), bet nebūtų taip dramatiška, ar ne? Tad be platesnių komentarų, į vyrišką sąrašą dar įrašysiu:

• S. Rentta. „Diena su gyvūnais ugniagesiais“,

• J. M. Stridd. „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“,

• D. Napp knygelės apie daktarą Bambeklį.

     O štai knygelių apie Kurmiuką neįtrauksiu (dėl pelytės ir kitų varliagyvių). Kaip ir S. Nordqvisto surašytų Petsono ir Finduso nuotykių (dėl muklų, vištų ir įkyrių tetulių).



     Į moterišką sąrašą įtrauksiu:

• L. Cousins „Valio žuvims!“.

     Galėčiau įtraukti knygeles apie Mamulę Mū, bet kad jau ten visa serija, tai tiek to - keliose iš jų praeina ūkininkas ir Mažylis.
     Taigi, labai sunkiai sugebėjau išrinkti 8 knygas „be mergaičių“  ir 1 „be berniukų“. Taip, pirmų daugiau, bet juk ne 24 kartus!
     O štai jei išrinktume knygas, kuriose yra aktyviai veikiančių („kalbančių“) vyriškų personažų, ir aktyviai veikiančių moteriškų personažų, gautume dar kitokį santykį. Mūsų lentynoje pirmųjų yra 63, o antrųjų - 52. Tai, aišku, irgi nėra labai džiuginantis rezultatas. „Berniukiškų“ knygų iš tikrųjų yra daugiau, bet pavojaus varpai neskamba.
     Eksperimentatorės taip pat nori iš lentynų išmesti knygas apie princeses ir kitokias apatiškas asabas, tik ir laukiančias pagalbos. Noras suprantamas, bet kriterijus slidus. Mūsų lentynoje, pavyzdžiui, yra U. Starko knyga „Princas varlius“. Šis rašytojas žinomas kaip didelis megėjas su vaikais kalbėtis visokiomis nepatogiomis temomis ir uždavinėti keblius klausimus. Viena bėda, kad knygas jis kepa kaip blynus, tai kas trečia būna prisvilus. Bet štai istorija apie princą varlių pakepta tinkamai: kai karalius pasišaipo iš neišvaizdžios fėjos, ši princą prakeikia. Jei tik princas taps laimingas, tuoj pavirs varle. Taip ir nutinka jam bežaidžiant su kaimynų princese. Princesė pasiraito rankoves ir leidžiasi gelbėti draugo. Taip, ji naudojasi miško gyventojų patarimais ir pagalba. Bet nejau mes norime mergaites išmokyti pasikliauti vien tik savimi, niekada neprašyti pagalbos, arti už save ir dar už tą bičiulį? Neee...



     Žodžiu, jei jau reikėtų atrinkti netinkamus moteriškumo pavyzdžius, iš mūsų lentynos ištraukčiau R. Scarry knygas, G. Rakauskienės „Dramblį ir antį“ bei C. Freedman, S. Hobson „Nesijaudink, pelyte“. Tai puikios knygos! Juk neprivalo visos knyginės pelytės ir antys būti stipriomis, pasitikinčiomis asmenybėmis. Jos dar užaugs ir išmoks! Išties, tik R. Scarry pateikia visiškai netinkamą moteriškumo modelį, bet ir šį aspektą galima išnaudoti, jei pakalbėsime su vaikais apie tai, kaip gyveno moterys ir vyrai seniau (ir pasidžiaugsime šių dienų galimybėmis!).


     Taigi, ar reikia išsigąsti? Ne. Ar reikia kažko imtis? Aišku! Bibliotekose skandalas, mokyklose skandalas! Bangos nusirito net iki „Vaikystės sodo“. Čia rašoma:

Manome, kad situacija su lietuviškomis knygelėmis ir jų herojais labai panaši. Vaikiškų knygų, kuriose pagrindinės herojės būtų mergaitės nėra daug!

     Tai gal ir mums reikia reklamuojamų „Labanaktuko pasakų maištingoms mergaitėms“ (E. Favilli, F. Cavallo. „Good Night Stories for Rebel Girls“)? Ko gero nepakenktų, nors tai tikrai ne pirma tokia knyga. Net lietuviškai mes turime, pavyzdžiui, B. Schumann knygą „13 menininkių, kurias dera žinoti“.



     Bėda su šiomis knygomis yra ta, kad jos menkai skatina žmonių bendradarbiavimą ir lygių galimybių užtikrinimą. „Vaikystės sodo“ įrašą komentuoja A. Jankūnas:

Tik va galvoju - o jeigu kokie du vyrukai sugalvotų ir padarytų knygą vaikams apie 100 iškilių vyrų, pabrėždami, kad tarp visų iškilių žmonių dauguma yra vyrai? Jie turbūt net viršelio knygai nespėtų parinkti, kaip atsivertų pragaras, jie būtų apkaltinti seksizmu, ir jie klykdami prasmegtų to pragaro liepsnose! Rašykim knygas, kurios jungia, o ne skiria [...]

     Palyginimas su iškiliais vyrais, aišku, nėra tinkamas, nes jei vyrai ir buvo išnaudojami ar žlugdomi vien dėl savo lyties, tai ne mūsų kultūroje ir labai labai seniai. Mėgindamos (ir mėgindami!) ištaisyti tą skriaudą, kurią patyrė moterys, rašytojos ar rašytojai ir kuria tokias knygas. Bet išties, rašydami ir skaitydami knygas, skirtas vien moterų istorijoms, mes ne tik pasiūlome savo mergaitėms įkvėpiantį pavyzdį, bet ir paaiškiname, kad moterys yra kitokios, nei vyrai, nors jos „irgi“ gali. Įsiklausykite į tą „irgi“. Kai sakome, kad „dramblys irgi gali tapyti“, tai reiškia, kad apskritai drambliai tapyti negali. Nebent susiklosčius ypatingoms sąlygoms. Tai štai: mergaitės - ne drambliai! Jos - žmonės ir jų galimybes riboja ne jų moteriška, bet jų žmogiška prigimtis. Jos nėra blogesnės ir nėra geresnės už berniukus vien dėl to, kad šiems net ir šiandien nuo pat gimimo suteikiamos didesnės galimybės (niekas nesirenka, kuo gimti - berniukai irgi). Išties, kurkime savo mergaitėms, ir savo berniukams knygas, kurios jungia. Tam nereikia atskirų žanrų.



     Tiek tų eksperimentų. O mergaitei, kuri nori skristi į Marsą ir ieško įkvėpiančio literatūrinio personažo, pasiūlyčiau K. Bulyčiovo „Žemės mergaitę“. Alisa - tikra nutrūktgalvė ir pasiruošusi bet kam, kad tik tėtis pasiimtų ją skrisdamas į kosminę ekspediciją, ieškoti žvėrių zoologijos sodui. Ne, mama negali prisijungti, nes stato namus kitose planetose.



     Šios knygos mūsų eksperimentinėje lentynoje nebuvo (meškiukas turi visą biblioteką, bet tingėjo tiek skaičiuoti), tad aš truputį sukčiauju. Bet ir eksperimentinėje lentynoje pilna išradingų mergaičių, močiučių ir laputaičių. Skaitykit ir permanykit:

• Levi Pinfold. Juodas šuo. Nieko rimto, 2014.

• Jujja ir Tomas Wieslander. Iš Mamulės Mū serijos:

  Mamulė Mū čiuožinėja ledrogėmis. Nieko rimto, 2011.
  Mamulė Mū tvarkosi; Mamulė Mū statosi namelį. Nieko rimto, 2009.
  Mamulės Mū ir Varnos Kalėdos. Nieko rimto, 2016.
  Mamulė Mū supasi. Nieko rimto, 2012.
  Mamulė Mū skaito. Nieko rimto, 2013.

• Alexander Steffensmeier. Lyzelotė tyko. Baltos Lankos, 2015.

• Astrid Lindgren. Ar pažįsti Pepę Ilgakojinę? Garnelis, 2012.

• Astrid Lindgren. Lota moka važiuoti dviračiu. Garnelis, 2012.

• Ulf Stark. Princas varlius. Ikea.

• Tiina Nopola. Iš serijos apie Milę:

  Milė ir trys Gustai. Nieko Rimto, 2012.
  Milė ir Gėris iš viršutinio aukšto. Nieko Rimto, 2014.

• Valerie Thomas. Raganėlė Vinė. Nieko rimto, 2013.

• Julia Donaldson. Kam sugalvota skraidanti šluota. Baltos Lankos, 2012.

• Lidia Postma. Raganos sodas. Gimtasis žodis, 2005.

• Nijolė Kepenienė. Madingiausias krokodilas. Alma littera, 2013.

• Evelina Daciūtė. Laimė yra lapė. Tikra knyga, 2016.

• Kotryna Zylė. Didžioji būtybių knyga. Aukso žuvys, 2016.

Taip pat kitomis kalbomis:

• Sam McBratney. Just You and Me.

• Sam McBratney. I Love it When You Smile.

• Edith Bergner. The Starling in the Apple Tree.

• Norman Bridwell. Clifford, the Big Red Dog.

• Ian Falconer. Iš serijos apie kiaulaitę Oliviją:

  Olivia.
  Olivia...and the Missing Toy.

     Visose šiose paveikslėlių knygose tikrai yra turinčios savo tikslų ir sumanymų, nesuvaržytos herojės. Ir dar dešimtys tokių gyvena kitose mūsų lentynose, nepatekusiose į eksperimentą. Gero skaitymo!