Kada vaikai mokosi spalvų? Kada jiems norisi, ar ne? O knygų leidėjai mano, kad iki trejų metų. Rasti knygų apie spalvas augesniems – nelengva užduotis. Juk jiems jau nepakanka vien spalvų pavadinimų. Penkiamečiai dažnai jau puikiai skiria pagrindines spalvas. Juos gali sudominti nebent atspalvių įvairovė ir simbolika. Jie mokosi matyti spalvas aplink ir fantazuoti apie jas.
Gerai pasirausus bibliotekose ar bukinistikos skyriuose, galima rasti latvių klasiko Imants Ziedonis knygą „Spalvotosios pasakos“, kuri kaip tik ir pažadina penkiamečių bei vyresnių vaikų spalvinę vaizduotę.
Tai vienuolika istorijų, skirtų dešimčiai spalvų ir Margiui – tokiam padarėliui, kuris išmargina pempių kiaušinius, dailininkų paveikslus ir pirmokų sąsiuvinius. Pasakos pilnos absurdo poetikos, tik ji čia neatrodo tokia savitikslė, kaip V. V. Landsbergio knygose. Absurdas čia greičiau – toks ypatingas žvilgsnis į gyvenimą, kuriantis tekste mitišką, keistoką pasaulį. Iš jo, matyt, galima susimojuoti su S. Kozlovo Ežiuku ir Meškiuku.
Spalvotosios pasakos gali būti skaitomos bet kokia tvarka, nors jose ir šmėkšteli tie patys personažai. Tad jei vaikas nelabai svajingas, greičiau – padūkęs, verta pradėti nuo juodosios pasakos, ji žaismingiausia. Tiesa, perskaitę ją, tikriausiai norėsite pasišnekėti su vaiku apie netinkamą velniukų elgesį (bet juk knygos tam ir rašomos, ar ne?).
O į iliustracijas atreipėte dėmesį? Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės piešiniai vietomis gruboki, bet labai gyvi, judrūs, daugiasluoksniai. Įdomu juos žiūrinėti. Ir maketas ganėtinai erdvus. Pakankamos paraštės. Stambesnis šriftas. Tik su viršelio šriftu kažkokia bėda. Na, ir popierius plonas, peršviečiamas.
Et, ko norėti, 2006 metai. Anais laikais, būdavo, leidyklos išleidžia knygų vaikams ant plono popieriaus ir – o siaube! – minkštais viršeliais. Va, tų viršelių aš ir pasiilgstu, kai mėginu į kelionę paimti kelias knygeles. „Spalvotosios pasakos“ daug vietos neužima. O viršelis, kad ir minkštas, nugarėle prie bloko klijuotas, bet laiko. Mat anas tvirtai persiūtas ir pabirti neturėtų. Tad ir iš antrų rankų šią knygą saugu įsigyti. Tik jau senokai neteko niekur jos matyti.
Kaune knygą turi keli Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padaliniai (Aleksote yra, Mapų g. – ne) ir Kauno apskrities viešoji biblioteka fonduose. Skaitykit, kol nenurašė.
Beje, tokiu pat – spalvotų pasakų – principu sudėliota ir Gitos Balžekaitės nemokama elektroninė knygelė „Vaivorykštės lietus“. Vietomis ją labai linksma skaityti, tik knygelei pritrūko švelnaus redaktorių ir profesionalių maketuotojų prisilietimo. Jei nebijote „prieiti prie nuomonės“ ir visokių mokyklinio stiliaus pavyzdžių, parsisiųskite ir įvertinkite.
Tikiuosi, jums pavyks įveikti prastą, smulkų šriftą, ir pastebėsite mažus autorės atradimus.
Aišku, „Vaivorykštės lietus“ už „Spalvotąsias pasakas“ ir trumpesnis, ir paprastesnis, artimesnis paveikslėlių knygelėms. Bet kas sakė, kad penkiamečiai ir net pradinukai neturėtų skaityti paveikslėlių knygelių? Su jomis taip jauku pataluose, kai nebenori susikaupti ir daug galvoti. Juolab, kad ir paveikslėlių knygelės būna visokios. Apie spalvotas paveikslėlių knygas aš irgi parašiau, bet jau bijau tokią paklodę čia kabinti. Jei įdomu, tiesiog žvilgt į mūsų lentyną, gerai?
