Meškiukas bibliotekoje: Kaip nuvesti vaikus į muziejų ir neišprotėti

     Štai jūsų vaikui dveji - jis toks mielas, kažką pasakoja sava kalba.
     Štai jam treji - jis pats nuostabiausias, bet sako, kad nori marškinėlių su Žmogum Voru, kelnių su Supermenu ir Dartho Vaderio kepurės. Ir jūs suprantate, kad pats laikas vaikui parodyti, kas yra gražu, o kas - nelabai. Vedatės jį į... tarkim, Čiurlionio muziejų. Lietingą dieną, kai vis vien nėra ką veikti. Pakeliui vaikas įlipa į balą ir pradeda zysti, kad pavargo. Imate ant rankų (ak, koks gražus jūsų baltas lietpaltis! Buvo.), atpūškuojate iki kasos. Ne, gido jums nereikia - ką tas vaikas supras. Lipate į viršų. Ir čia jūsų siaubingai pavargęs vaikas pamato ilgą, platų koridorių. Su klyksmais „Ėhehei!“ jis lekia pro turistus iš Belgijos. Jums norisi prasmegti kiaurai žemę. Šiaip ne taip pačiumpate vaiką už rankos ir atitempiate prie pirmojo ekspozicijos paveikslo - „Žinios“.

     Atrodo, mažylis susidomėjo. Jis baksnoja į stiklą ir klausia:
     - Čia varna?
     - Ką tu! Čia - žinia (neliesk!), juoda žinia, - sakote, karštligiškai mėgindama nosine nuvalyti šokoladinių sausainių trupinius nuo stiklo. - Ėėė... Skrenda neganda juoda... Žemės džiaugsmo valanda... - bandote prisiminti. - Ne, čia ne apie tai. Bet pažiūrėk, kaip gražu!
     Tik jam jau neįdomu.
     - Mama, noriu valgyti!
     - Mes ką tik atėjome, truputį palauk. Žiūrėk, koks miškas! Gražus miškas?

     - Gražus...
     - O čia, čia - ranka!
     - Mama, noriu sysio!
     Ne, jūs taip lengvai nepasiduodate. Jūs norite parodyti vaikui meną! Ieškote tualeto, gertuvės, sausainio, šlapių servetėlių, vėl tualeto. Grįžtate į salę. Vaikui įdomu viskas: lempos - kodėl jos tokios keistos?, suolai - o galima jais palaipioti?, durys - kur jos veda?, tik ne paveikslai. Spjaunate į tuos keturis eurus, išmestus į balą, ir vedate vaiką į žaidimų kambarį.
     - Ką aš padariau ne taip?! - skundžiatės draugei vakare.

     Tiesą sakant, viską. Jei vedate vaiką į muziejų pirmą kartą, tai ir eikite žiūrėti muziejaus, o ne paveikslų. Gaila pinigų? Ateikite trečiadienį - nekainuos nieko. Prieš eidami, aptarkite, kas tas muziejus ir kaip ten elgtis. Tik saugokitės baltųjų beždžionių! Jei negalima lakstyti, nedrauskite to - paprašykite tyliai sėlinti, kad nepažadintumėte senučiukų paveikslų. Jiems jau po šimtą metų - ne juokas! Parodykite, kaip pasukti pirštuką, kad nenutapšnotumėte stiklų. Išmokykite pašnibždėti jiems paslaptis. Nenusiminkite, jei vaikas vis tiek pasileis bėgti. Ekspozicijų salės, regis, tyčia taip suprojektuotos, kad jaunieji piliečiai neatsispirtų pagundai. Jei sustoti nepavyksta, reiškia, apsilankymas užsitęsė, laikas namo.
     Kai vaikas apsipras muziejuje, galima bus pamėginti į paveikslus pažiūrėti iš arčiau. Ne, ne į visus paveikslus! Paklauskit vaiko, kuris paveikslas ant šios sienos gražiausias. Išsirinko? Pasišnekėkite apie jį. Gal prisimenate, kaip jūs pati pirmą kartą pamatėte tą paveikslą? Apie ką tada pagalvojote? O kuo jis patiko jūsų vaikui? Ką, jis ten pamatė Darthą Vaderį?! Tik nesakykite „ne“. Muziejuje galioja „taip“ taisyklė:
     - Tikrai, labai panašu į Darthą Vaderį: štai jo šalmas, akys. O į ką dar šis kalnas panašus?

     Pamėginkite bendromis jėgomis atrasti paveikslo paslaptį. Nesiseka? Tada gal kitą kartą pasikvieskite gidę? Jei abejojate, ar ji mokės kalbėtis su mažyliu, užeikite į Informacinį centrą ir pasišnekėkite su ja.
     Jei vaikui treji metai, jam tikrai pakaks 3-4 paveikslų. Dabar ramia sąžine galima keliauti namo. Oi, ne! Sustokite prie suvenyrų kioskelio. Tegul vaikas išsirenka atvirutę su patikusiu paveikslu. Arba knygelę apie Čiurlionį. Yra tokia ir patiems mažiausiems. Jei galite sau leisti, įsigykite ir didesnio formato reprodukciją. Pats laikas įkurti galeriją prie pietų stalo ar virš mažylio lovos.
     Viskas? Beveik! Jei muziejaus kavinėje tuščia, keliaukite į artimiausią kavinę skanaus pyragaičio, sultingo obuolio ar bent jau kvapnios kakavos. Juk jūs norite, kad jūsų vaikui kelionė į muziejų būtų šventė? Norite... Tada niekada neikite į muziejų lietingą dieną vien todėl, kad niekur kitur tokią dieną nesinori! Tegu tą dieną šviečia saulė, vaikas būna laimingas, kupinas jėgų ir sotus. Ir prieš, ir po apsilankymo. O namie nepamirškite pasidalinti prisiminimais ir gal net ką nors nupiešti? Nustebsite, kaip greitai vaikai perima matytų paveikslų temas, spalvas, kompoziciją.

     Linksmos dienos muziejuje!