Kurį laiką aš linksmai dirbau muziejuje. Ypač patiko mažuosius ganyti. Bet, būdavo, sustyguoju aš jiems edukaciją, prakalbą sudėlioju, per jėgą visus savo mėgstamus daugžodžius nukapoju, o atvedusi vaikus mokytoja mano, kad kažko trūksta! Ir sako: „Palaukit, aš juos dar prie savo mėgstamiausio paveikslo nuvesiu“. Tada ką? Surikiuoja vargdienėlius ir pareiškia: „Žiūrėkite, koks gražus paveikslas, kaip dvasinga, kokios spalvos!“ Vaikai žiovauja ir pabyra kaip bitės.
Mes to nenorime, ar ne? Pamėginau sudėlioti į lentynėles, kodėl ir kaip verta kalbėtis apie paveikslus su 5-8 metų pipirais. Į lentynėlę gula ir mano sudarytas pokalbių apie paveikslus rinkinys. Jums dovanoju geltonąjį skyrių:
Ką su juo veikti? Nagi, perskaityti ir pakviesti vaiką apžiūrėti paveikslo! Mokate garsiai ir nuoširdžiai džiaugtis? Pamėginkite: „Ei, pažiūrėk, ką aš radau!“ O dabar jau galima šnekėtis.
Geltonajame skyriuje surašytas įsivaizduojamas pokalbis su vaiku apie Van Gogo „Saulėgrąžas“. Aišku, nei vienas vaikas jums neužduos lygiai tokių pat klausimų. O jūs pažodžiui neprisiminsite atsakymų. Tai visai nesvarbu! Leiskite vaikui pabūti su paveikslu. Jei tas būvimas visai dykas, visada galima užvesti ant kelio paprastais klausimais: „Apie ką tu dabar galvoji?“, „Ką tu jauti?“, „Ar prisimeni ką nors panašaus?“ ir t.t.
Svarbu, kad perskaitę tekstą, turėsite pagrindą dialogui, žinosite, kuo šis paveikslas gali užkabinti tokio amžiaus vaiką, ir įsivaizduosite, kaip giliai reikia kapstyti.
O kapstyti, patikėkite, giliai nereikia. Tokio amžiaus vaikams nereikia išmanyti chronologijos, civilizacijų ir meno stilių vystymosi istorijos, nereikia ir sisteminio žinių apie meną pateikimo (kad ir kaip eretiškai tai skambėtų!).
Greičiausiai tokio amžiaus vaikui paveiksle patiks tai, kas jam pažįstama iš kasdieninio gyvenimo. Tuo visada galima pasinaudoti ir atkreipti vaiko dėmesį į panašumus: „Žiūrėk, tokį ąsotį turi mama!“, „Atsimeni, tėtis irgi priskynė tokių saulėgrąžų?“, „Spalva visai tokia, kaip tavo antklodės.“
Skaitydami atrasite, kad vietomis mano pateiktos aliuzijos jums nelabai netinka. Na, juk jos visų pirma skirtos mano meškinui, kuris eina iš proto dėl mitologinių būtybių, valandų valandas tupi prie žemėlapių ir nori sodininkauti. Jei jūsų vaikas nežino, kuo skiriasi Vokietija ir Atlanto vandenynas, tiesiog neminėkite jam Prancūzijos klimato.
Nors tekstas pateiktas, kaip nuoseklus pokalbis, iš tikrųjų tos sekos laikytis visai nereikia. Išmesti galima bet ką. Su 5-8 metų vaikais jūs nenagrinėsite paveikslo kaip vieningo kūrinio. Svarbiausia: nustatyti, ką matote paveiksle, atskirti sudėtines paveikslo dalis.
Manote, lengva? Kad tik nebūtų, kaip toms mokytojoms... Net jei esate išmintingas, kišenėje žodžio neieškantis žmogus, kalbėtis su vaikais apie meną reikia įgusti ir pasiruošti.
Aišku, galima naudotis knygomis. Po poros dienų įnirtingo skaitymo susigaudžiau, kur ir kokių saulėgražų pritapė Van Gogas, apžiūrėjau geltonąjį namelį Arlyje ir sužinojau daugiau, nei norėjau apie dailininko ausį ir psichikos ligą (kaip tai pamiršti?!). Galva plyšta nuo žinių, o vaikui nėra ką pasakyti. Paaugliams skirtos puikiosios MMC knygos irgi ne ką tepadeda. Jos, khem, per gilios!
Ar jus įkvepia tokia perspektyva? Iškvėpkite. Ir išmėginkite tai, ką aš sudėliojau. Na, ar pavyko? Penkiamečio dėmesys – kaip kiškis. Čia yra, čia nėr. Jei pasišnekėjote septynias minutes, aš jus tvirtai apkabinu ir išbučiuoju. Jei aptarėte VISĄ VIENĄ klausimą – irgi.
O žinote, kodėl mes kalbėjomės apie Van Gogo „Saulėgrąžas“? Todėl, kad pavasario saulė prašvito meiliai ir geltonai! Aš paruošiau dešimt pokalbių apie dešimtį paveikslų, kurie mano meškiukus bibliotekoje džiugins pusę metų. Kiekvienas mėnuo – kitos spalvos, kitos nuotaikos, su kitais paveikslais!
Balandis bus žalias, o gegužė – dar žalesnė, gilaus smaragdinio atspalvio. Balandį džiaugsimės Monė (C. Monet), o gegužę...
Oi, aš vėl daugžodžiauju, ar ne? Pamėginsiu trumpiau. Mes tiesiog norime prisijaukinti meną ilgam. Todėl dailės kūriniai parinkti taip, kad juos būtų galima išgyventi laike. Šis rinkinys gimė kaip mūsų nuotykių su Filipu dalis (rašiau apie tai vakar). Todėl paveikslai tinka ir spalvų, ir metų laikų žaidimams. Pokalbiai sudaryti naudojant F. Barbe-Gall metodiką (plačiau: „Comment parler d’art aux enfants“). Ketinu sukurti ir antrąją dalį, kur bus dar 10 paveikslų! Garbės žodis, aš savim didžiuojuosi! :)
Mielos skaitytojos ir skaitytojai, jei norite atsisiųsti mano dovaną pdf formatu, tinkamu spausdinti, keliaukite į mano blogo archyvinę lentynėlę čia: http://knygeles.neto.li
Linksmų jums pokalbių! Kūrybiškų vaikų!
