Mes, moterys...

-Labiausiai patiko būti Tūla. Taip, ta iš J. Kunčino romano. Mano mylimasis, pavirtęs šikšnosparniu, meiliom akutėm stebi, kaip byra man į plaukus alyvų žiedlapiai. Net nežinau, gyva esu, ar jau mirusi. Tiesiog gera būti mylimojo stebimai. Vilnius ir aš - didžiosios jo meilės.
-Bet miškais artinosi ruduo, ir būdama Monika, ilgėjausi vyro, žiūrėjau į tamsų vandens paviršių - iš pasakos atėjo nuojauta, kad vyras pasirodys žalčio - Žilvino - pavidalu. Bet pasirodė kaimietis bernas Tilius. Ir ne į gelmę mane pagrobė, o paguldė po tamsiomis eglių šakomis, į rugių tankmę... Pati kursčiau jo aistrą - tas vyno kaip kraujo lašas ant mano lūpų... Agnė palauks, ji dar vaikas. Moku pati pasiimti tai, ko man reikia.  Ak, jeigu ne šūvis, ne kraujas...
- Elena, Elena, - kartoja kaip maldą mano vardą Garšva. Mano kojinės gal ir kreivai apmautos, aš ilgiuosi Vilniaus, mano žingsniai aidi svetimam mieste... Elena, Elena... jo prosenelės žiedas ant mano piršto...
- Būti Katedros Nepažįstamąja buvo labai sunku. Apsigaubiau baltu šaliu, kad tik manęs neatpažintų nei tas jaunas kunigėlis, nuo kurio veido ir rankų negalėjau atitraukti akių, nei kiti žmonės. Svetima aš čia. Iš kitos parapijos. Tik dėl Jo čia ir esu. Todėl stoviu prisiglaudusi prie kolonos. Kad taip galėčiau prie mylimojo! Sako, kad Jis rašo eilėraščius, kad esu jų įkvėpimo šaltinis. Neskaičiau. Ne eilėraščių man reikia, bet meilės. O jos nebus.
- O aš, kol mano vyro, barono Rainakio, nėra namuose, mėgaujuosi gyvenimu, galimybe jodinėti kaimo laukais, jauno kunigėlio draugija prie Renesanso reprodukcijų vakarais, išnaudoju kiekvieną laisvės minutę...Tai kas, kad kaimiečiai į mane žiūri kreivai... Jau paruošiau knygelių Liudui, turėtų šįvakar ateiti...
-Aukse būti neįdomu. Primityvas. Tokia teigiama, net bloga.
-Liucė. Visą gyvenimą buvau šalia Jo, nuo jaunystės. Ėjo likimai greta, bet nesusikirto. Į savo vestuves spsirengiau juodai, o kai Liudas tapo kunigu, atėjau balta kaip nuotaka... Tik prisiminimai. Šįvakar sukviečiau rinktinių svečių puotą. Kad tik Liudas ateitų... viską suplanavau... bus paskutinis vakaras. Ir taip liūdna!!

- Vida, koks ten velnias orkaitėj svyla? - Ups, čia jau maniškio balsas...
- Taigi pamokai ruošiuosi...  Ne velnias ten -  vakarienė!

- Kokiai dar pamokai? Juk atostogos!