Tie, kurie savo šypsenas dalina vienas kitam, sustoję ties riba pasirenka vienodą kryptį, palaiko vienas kito beprotiškiausius sprendimus, suklupus padeda pakilti, - tik jie visada laikosi drauge.
Atėjo laikas, kai naktų nebeskaičiuoju. Jos visos nevienodos. Kiekviena turi savo kvapą ir kaskart kitaip spindi žvaigždės. Gyvenimas gyvas ir jis alsuoja, kartais giliau, o kartais sulaiko kvapą. Trumpam. Tai tarsi nuotykių romanas - pusę malonumo lemia nežinojimas, kas vyks toliau. Šiandien tikiuosi kažko. Kažko šilto ir mielo. Rezgu mintis apie pilną kambarį balionų. Nuostabias lauko gėlių puokštes. Romantiškus žodžius. Apie žvakių liepsnų skleidžiamą šviesą...
O gal tu tiesiog nusišypsok. Meiliai. Nusišypsok ir man pasidarys gera. Nesinaudok manimi, nebausk manęs, nepyk ir visada išklausyk kai aš atsiprašysiu. Aš visada visada pabučiuosiu, viešai ar ne. Visada rašysiu žodžius, rimtus ir kartais net neturinčius prasmės. Visad bandysiu rasti smulkmeną, kuri tave pradžiugins. Gerbsiu. Tyliai niūniuodama gadinsiu romantiškas dainas. Prisiglausiu kai bus šalta. Ir tada, kai paprašysi. Visad palinkėsiu labos nakties ir rytais klausiu kaip išsimiegojai. Ir turbūt tikrai įkyrėsiu, bet visada būsiu savimi. Ta, kurios kiti nepažįsta. Ta kurios tau reikia. Kartais susiraukus patylėsiu, o paskui tik švelniai pabučiuosiu. Ir kartais dar būsiu ištvirkus ir nenuorama. Visada reikalausiu dėmesio ir pavydėsiu, kai jį skirsi kitiems. Ir visada bandysiu įrodyti, jog romantika - tai ne banalūs žodžiai įteikiant rožės žiedą. Visada bandysiu rasti laiko tau. Ir niekada neatsisakysiu pasielgti kvailai ir vaikiškai. Tai miela.
Visada visada būsiu. Tylėsiu ir kalbesiu. Tik gal ne visada tai, ką tu norėtum girdėti...
Visada.
