Kol dar neturėjau vaikų, tas žindymas atrodė toks paprastas dalykas – įkiši krūtį vaikui į burną ir jis čiulpia, o to pieno yra arba nėra, kaip pasiseka. Kai pastojau ir ėmiau labiau domėtis žindymu, į rankas man pakliuvo dvi nuostabios knygos, kurias tikrai rekomenduočiau kiekvienai mamai – tai K. Vitkausko „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ ir E. Markūnienės „Žindymo menas ir mokslas. Sėkmingo maitinimo krūtimi vadovas“. Jas perskaičiusi sužinojau, kad yra vos trys procentai moterų, pas kurias pieno nebūna, o visos kitos tiesiog nemoka arba nenori žindyti; kad sėkmingam žindymui trukdo čiulptukai ir buteliukai; kad kūdikiui žindant gaminasi daugiau pieno, tad žindyti reikia tiek, kiek vaikas nori; kad vos gimęs vaikas pats priropoja prie mamos krūties ir nieko nereikia daryti. Nuostabu, dabar esu apsiskaičiusi ir žindymas tikrai bus sėkmingas ir paprastas. Deja deja...
Mano mažoji pirmagimė gimė ne tokia ir maža, kaip sakė mano dula – kaip dviejų mėnesių kūdikis. Ji svėrė beveik penkis kilogramus. Gimdymas truko pustrečios paros. Gimė mano mergaitė mieguista ir kelias minutes pakniurksėjusi ant mamos krūtinės saldžiai užmigo. Ropoti ir ieškoti tos krūties ji nesiruošė ne tik per pirmas kelias valandas, bet ir per pirmą parą. Bandymai ją prižadinti ir prijunkyti buvo nesėkmingi, taigi iš gimdyklos išsikraustėme taip ir nepavykus pirmą kartą pažindyti. O knygose rašė, kad tas pirmų valandų žindymas labai svarbus. Aliarmas. Viskas vyksta ne pagal vadovėlį.
Nebeištvėrę nuovargio pailsėjome iki ryto. O ryte žindyti nesisekė dar labiau, nes mažoji nesiruošė keltis ir imti krūties nė tada. Miegojo ilgai ir saldžiai. Dabar taip smagu vartyti tas pirmąsias nuotraukas, kur ligoninės palatoje bandome priversti žįsti miegalč – nešiojame ją išrengę nuogai, triname ausis ir pėdas, netgi kišame po šaltu vandeniu. Neišbudina niekas. Ji pabudna kelioms minutėms ir nespėjusi pažįsti nei minutėlės vėl saldžiai užmiega.
Štai čia man prisireikė pientraukio. Žinojau, kad turiu stimuliuoti krūtis, kad gamintųsi pienas. Vis siūlydavau krūtį naujagimei, o jei neimdavo – su šaukšteliu sumaitindavau nutrauktą pieną, nes ėmė smarkiai kristi svoris. Pirmiausia įsigijau elektrinį Philips Avent comfort pientraukį. Atrodė taip patogu tiesiog ilsėtis ir stimuliuoti krūtis. Ir vis dėlto tiesa, kad joks pientraukis taip gerai netraukia pieno iš krūties kaip kūdikis. Pientraukis tikrai buvo patogus, turėjo krūties stimuliavimo, silpnesnio ir stipresnio traukimo funkcijas, tačiau geriausiai jis ištraukdavo pieną tik iš pilnutėlės perpildytos krūties, o paskui to riebiojo pieno nebesugebėdavo ištraukti. Daug geriau tą padarydavo paprastutis senovinis rankinis pientraukiukas su plastmasine tūtele ir gumine pompa. Tad norėdama užkurti savo miegantį pieno fabrikėlį, derinau abu pientraukius. Galiausiai po kelių dienų pavyko ir savo mažylę įtikinti žįsti. Naujagimiui palankioje ligoninėje Kaune vien dėl žindymo nesėkmių mums teko pasilikti ilgiau, kad kartu su personalu užtikrintume sėkmingą žindymą. Grįžus namo jau puikiai sekėsi žindyti, bet pientraukį vis tiek naudojau tiesiog pieno pertekliui nutraukti dar porą mėnesių, kol pieno gamyba susireguliavo ir nebereikėdavo vaikščioti kietomis kaip akmuo krūtimis.
Ir štai dabar auginu antrąją dukrą, žindyti jau mokėjau ir sekasi puikiai. Antroji dukrelė buvo vadovėlinė ir prie krūties pati atsirado dar gimdykloje. Pasidarė įdomu palyginti, kuo skiriasi rankinis Avent pientraukis nuo mano išbandyto elektrinio. Tiesiog smalsu, ar pieną traukia jis irgi geriau, kaip ir senutis paprastutis su gumine pompa pientraukiukas. O gal ir pravers, nes, dukrelei paaugus, vis labiau linkstu grįžti prie darbų.
Išpakavus rankinį Avent pientraukį pirmas įspūdis tikrai geras – patogi rankenėlė, švelni masažinė pagalvėlė, o gamintojas teigia, kad pieną traukti galima patogiai atsilošus. Pientraukio surinkimas tikrai paprastas, instrukciją perskaičiau tik norėdama įsitikinti, kad viską darau gerai. Patogiai atsisėdau, įsijungiau meditacinės muzikos ir pradėjau traukti.
Deja, traukimo stiprumas buvo žymiai mažesnis nei to seno paprasto pientraukiuko. Ir, deja, silpnesnis net negu elektrinio pientraukio. Kadangi mano mažylei kitą mėnesį jau sueis metukai, krūtys jau nebebūna perpildytos. Tikiu, kad Avent rankinis pientraukis iš pirmakartės naujos mamytės krūties ką nors ištrauktų, nes jos būna perpildytos ir pienukas laša vos spustelėjus krūtį rankomis. Tačiau mano krūtys jau seniai atrodo taip, lyg visai nežindyčiau, o pieno mažylei tikrai pakanka. Jai žindant jaučiu ir pieno atleidimo refleksą, taiga viskas su žindymu yra puiku. O štai pientraukis neišgavo nė lašelio. Jokio skausmo traukdama pieną nejaučiau, nes traukimas, mano nuomone, yra tiesiog per silpnas. Pabandžius tai padaryti su bevardžiu rankiniu pientraukiuku, truputį pieno ištraukti pavyko.
Nutariau pabandyti po ilgesnės nežindymo pertraukos ir savo mažylei siūliau daugiau gaminto maisto ir nedaviau krūties. Kai krūtis prisipildė pieno, jau ir Avent rankinis pientraukis ištraukė jo perteklių, tačiau ne tiek pieno, kad juo galėčiau pasotinti kūdikį. Jei mama nusprendė grįžti į darbą ir išleisti tėvelį atostogauti su kūdikiu, nemanau, kad avent pientraukis jiems pagelbėtų šioje situacijoje, nes mamai rinkti pakankamą pieno kiekį tektų labia ilgai, su ilgokomis pertraukomis. Deja, bet negalėčiau rekomenduoti šio pientraukio kaip efektyvaus produkto.
Kartu su pientraukiu pridedamas ir buteliukas su tradiciniu žinduku, tačiau mano minėtų knygų autoriai nerekomenduoja žindomiems kūdikiams siūlyti pieną iš buteliukų bent jau pirmaisiais žindymo mėnesiais. Pienuką mažylei pasiūliau iš paprasto puodelio, tačiau ir nutraukto pieno skonis ne visiems kūdikiams patinka. Maniškei jis netiko.
Taigi Avent pientraukį, geriausia elektrinį, rekomenduočiau toms mamytėms, kurių pieno gamyba dar nėra nusistovėjusi ir kurioms reikia įprasti žindyti kūdikį. Vėliau, kai krūtys nebėra tokios pritvinkusios, gali būti sudėtinga šiuo pientraukiu pasinaudoti.
