Mano tinklaraštis pradėjo skaičiuoti antrą dešimtį...

Šiandien atsiverčiau savo pirmąjį tinklaraščio straipsnį ir nustebau, kad jis jau perkopė į antrąją dešimtį. Net keista pasidarė. Tai lyg darbas, bet darbas – sau. Kaip gerai, kad gali paskaityti, prisiminti kas buvo, kas nuveikta, kas pasiekta.

Norėjosi kuo daugiau laiko praleisti su vaiku, su šeima, tad buvo ir temos apie tai.

Tuomet buvo didis pasiekimas pirmasis žodis, pirmasis žingsnis, vėliau parašyta pirmoji raidė. Augome ir augo poreikiai, augo pasiekimų kertelė. Džiugu buvo paskaityti ir kitų mamyčių džiaugsmus, rūpesčius, pasisemti įdėjų kasdienybės nuspalvinimui. Galima sakyti, kad augome visi. Mokėmės džiaugtis pirmuoju sniegeliu, vėliau - antruoju. Kėliamės ir griuvome, bet tai darėme su džiaugsmu ir laime, kad vis kaskart viskas sekasi geriau.

Tuo metu buvo daug straipsnių, knygų ir laidų, kurios mokė, padėjo augti ir užaugti iki tam tikro tarpsnio.

Užaugus iki pradinuko, visos laidos, straipsniai ir portalai, galima sakyti užsidarė. Čia  tiks prieš kokius 5 metus netyčia išgirsta fražė, kuri buvo adresuota vieno tėvelio nepažystamai mokytojai: „Pridaviau vaiką, tai juo rūpinkitės“. Man tuomet įsirėžė į atmintį matytas ir girdėtas epizodas, lyg pradinukui jau nebereikia tėvų rūpesčio, lyg jį kaip daiktą galima kažkam priduoti.

Laikas tekėjo, lyg sraunus upelis. Būrelis vijo būrelį, kurių veikla persikėlė ir į viešas erdves. Galima buvo „priduoti“ vaiką ir lai mokytojas/būrelio vadovas vedžioja tą mano vaiką po parodas, koncertus...

Galima buvo daug kur neiti, niekuo nesidomėti... Bet ar nebūtų taip, kai tenka girdėti, kad vaikai neskaito knygų vien dėl to, kad jų neskaito ir tėvai?

Tad norint iš vaiko kažko reikalauti, visų pirma reikia pačiam kažką daryti ir vaikui ne liepti daryti, bet pačiam rodyti kaip tai darai, domiesi.

Nereikia sakyti, kad tam neturime laiko, nes daug ką galima daryti tuo pačiu metu, neeikvojant papildomo laiko, resursų. Galima net daržo ravėjimą paversti tam tikra edukacine-pramogine veikla visai šeimai, o neplūkant vienam iki nesąmonės netekimo. Viską darant drauge bus ir smagiau, ir lengviau, ir įdomiau. Ūgtelėję vaikai mielai imasi įvairios veiklos ir ji juos skatina tobulėti. Vaikai mokosi ne tik mokyklose, ne tik būreliuose, bet ir šeimoje. Tik bendro darbo dėka būsime laimingesni ir mūsų vaikai sulaukę pilnametystės nesijaus kaip „musės išmesti iš barsčių“, kai jiems teks žengti savarankiško gyvenimo žingsnį.

Mes esame statistinė lietuvių šeima, kuri domisi: žygiais, kelionėmis,  parodomis, koncertais. Tai darome visi drauge. Net negalėčiau savęs iš šalies pamatyti, jei būtų taip: aš išvykusi į poilsinę kelionę, o mano vaikas pas senelius. Mano vaikas žino, kad ne visi jo mėgiami renginiai yra man įdomūs, bet einu į juos vien dėl to, kad jam jie įdomūs, tad prašau pritarti ir atvirkštinei analogiškai sutuacijai. Mano straipsniukuose atsispindi kasdienybė, kuri daug kam pilka, bet mes ją bandome spalvinti kaip paveikslą, į kurį autorius įdeda meilę, svajones, išgyvenimus, patirtį, džiaugsmą ar liūdesį. Tad ir toliau rašysiu sau, savo sekėjams apie pilką kasdienybę, kurioje net ir pilkų atspalvių gali išgauti ne vieną dešimtį, o jei dar įmaišysi  spalvų, ji taps dar labiau įdomesnė ar net spalvota.