Pastaraisiais metais retai man taip benutinka, kad į rankas paimčiau knygą ir po poros dienų padėčiau ją atgal į lentyną. Todėl, kad jau perskaičiau, galima sakyti, vienu prisėdimu. Taip tiesiog ant pievelės, kol Jonė inirtingai kapstėsi smėlio dėžėje ar nešė man dobiliukų puokštes.
Nepasakyčiau, kad tokio stiliaus knygos mane labai žavi, bet kai ją pamačiau knygų lentynoje, pajutau tokį „lengvutį“ gėdos jausmą, jog su Paulo Coelho kūryba susipažinusi esu tik iš kelių ištraukų. Tad, vargu, ar apskritai tai galima vadinti pažintimi.
Pirmiausia, apsidžiaugiau, kad tai pirmoji pasisekimo sulaukusi šio rašytojo knyga, kurioje jis pasakoja ne tik apie save, bet ir seniai kirbėjusį norą rašyti.
Antra, man labai patiko lengvas rašymo stilius. Nors knygoje daug gilių ir prasmingų minčių, skaityti buvo lengva ir malonu. Autobiografiniai niuansai ir santūrūs pašmaikštavimai rimtą autoriaus kelionę pavertė žaismingu pasakojimu.
Ir galiausiai... (na, gal visgi tai turėjo būti pirmoje vietoje?) dar vienas motyvas, kodėl paskaičiusi viršelio nugarėlę knygos neįgrumdžiau atgal į lentyną, – pasakojimas apie Šventojo Jokūbo kelią. Kažkada teko rašyti straipsnį-interviu su žmonėmis, kurie Lietuvoje skleidė žinią apie piligriminius kelius. Maždaug tuomet čia atsirado popiežiaus Jono Pauliaus II kelias. Iki tol mažai ką apie tai žinojau, bet gavau paskatą pasidomėti plačiau. Ši knyga leido prisiminti turimas žinias ir į keliaujančius Santjago de Kompostela pažvelgti kitu kampu. Suprantu, kad žmonės ryžtasi varginančiai kelionei turėdami skirtingų paskatų, bet nuoširdžiai galvoju, kad pasiekę tikslą, visi būna sustiprėję dvasiškai.
Ir dar visai smagu buvo žinoti, kad rašytojas iš tolimosios Brazilijos į Ispaniją atvyko būtent tais metais, kai gimiau aš. Įdomu buvo galvoti ne tik apie laikmetį, bet ir apie kultūrinius skirtingų šalių skirtumus. Be to, P. Coelho bažnyčios dogmas daug kur lygina su Carlos Castaneda knygų veikėjo indėno don Chuano mokymais. Kai kažkada skaičiau šiuos, net nekilo minčių apie krikščionybę, o dabar dar kartą prisiminiau vieno savo mokytojo žodžius: nei viena religija savo prigimtimi nemoko ir nelinki blogo, tik priemonės pasiekti išsvajotą gėrį yra skirtingos.
