Sausio 7-oji
5 mėnesių jubiliejus. Jubiliatės nuotaikos nuo 6 ryto neįprastai šventinės. Prie šventinės nuotaikos labai prisidėjo ir jubiliatės slapta ir ypač nekvepianti staigmena palikta po miegelio lovelėje. Taip ir maniau, kad ta plati šypsena skirta akims apdumti.
Mamai suka vidurius žinant, kad laukia skiepų kabinetas. Antras vaikas, bet prie badomo vaiko vaizdo vis dar priprasti nesiseka. Rezgamas planas kartu pasiimti ir penkiametį brolį, kuris yra verkiančios sesės nuraminimo ekspertas ir žino slaptą stalčiuką, kuriame gydytoja slepia pypsinčius žaislus.
Mažė visą dieną apsimeta labai suaugusia ir užsiima pati tais reikalais, kurie ir priklauso kūdikiui - barškina, tarškina, spardos, supas, valgo, miega ir guguoja.
Prieš Naujuosius sniegą 'užraukęs' dangus, būtent šiandien, kai aš su kūdikiu ir penkiamečiu turime keliauti į polikliniką nusprendžia, kad metas užbaigti sniego streiką. Kviečiamės taxi. Mažė automobilinėj kėdutėj ir mes su sūnum, kaip šprotai skardinėj ant galinės taxi sėdynės pasiekiam gydymo įstaigą. Valio. Sesė neklykia, kol visi išsirengiam ir atstovim eilę prie rūbinės. Du kart valio. Apžiūra. Skiepai. Kaip visad, dreba langai ir cypsi slapti gydytojos žaisliukai. Susisukam gan greit. Sesė palūžus po procedūrų pučia į akį. O man viduriai vėl atsisuka į vietas, nes tikėjausi, kad bus baisiau. Aha aha... Išeinam į lauką, o ten metų pūga.
Skambinu taxi. Atsiprašom, mašinų neturim...kitu numeriu tas pats...ir dar vienu...ir dar vienu. Panašu, kad su taxi pasivažinėti per pūgą vienu metu idėja kilo daugumai mamų, ne tik man.
Stovim. Iki namų apie porą su trupučiu kilometrų. Mažė 8 kilogramai plius automobilinė kėdutė ir penkiametis. Įdomumo dėlei, mama 60 kilogramų.
Taigi, laimingos dienos laimingos pabaigos uždavinys štai toks: Per kiek laiko 60 kilogramų gali apytiksliai 10 kilogramų parnešti 2 kilometrų atstumą siaučiant pūgai ir šalia pirmyn atgal lakstant, bei besivoliojant po pūsnis laimingam penkiamečiui (įskaičiuojant ir abiejų užvilkimą į 5 aukštą)?
ATSAKYMAS: 21 minutė.
Happy end
Sausio 8-oji
Tapus mama, tampi ir aktyvia orų prognozių sekėja. Kokį komplektą rytojui į darželį reikės suruošti? Neperšlampamų kelnių reikės? Ar ne? Kokią kepurę? O gal bus per karšta? O gal...o gal...Rytas prasideda nuo orų programėlės tikrinimo ir mažiausiai bent tris kartus varstomi langai patikrinti kokia realybė. Nors gimus mažajai pati kolkas vaikštau su rudenine striuke. Išsiruošus pasivaikščioti tenka kosminiu greičiu ją 'supakuoti' į kombinezoną, apsirengti pačiai ir kol su vežimėliu pasileidžiame į kelionę, mane jau būna išmušęs 9 prakaitas. Dar tiek pat išmuša kai grįžus iš pasivaikščiojimo abi kopiam į 5 aukštą.
Kiekvieną vakarą su mažaja keliaujame pasiimti brolio iš darželio. Pirmaisiais mėnesiais tos mūsų kelionės buvo labiau panašios į greitosios pagalbos iškvietimą. Vaizdelis būdavo maždaug toks: mama paskubom stumia vežimėlį, o mažoji įjungusi sireną stengiasi, kad visi aplinkui trauktųsi iš kelio. Taip taip, juk sesė žino, kokia svarbi misija - brolio paėmimas. Jau mėnuo su trupučiu, kaip padarėme pažangą ir keliaujant į darželį su vežimėliu sirenos nebeaidi, o mamai nuo skubaus vežimėlio stūmimo nebetraukia mėšlungis.
Kai tampi mama, gali drąsiai bandyti pereiti atranką į cirko artisto vietą. Kiekvieną vakarą laviruodama su mažaja tai ant vienos, tai ant kitos rankos, bandau brolį sumontuoti į sniegakelnes bei gelbėju apsivelkant žieminę striukę ar susidoroti su neklaužada užtrauktuku. Tuo pat metu sutvarkau spintelėje išsibarsčiusius rūbus, patikrinu ar švari sportinė apranga ir susirenku auklėtojų paliktas sąskaitas bei kitus informacinius lapelius, sūnaus darbelius. Tikras ir gyvenimiškas sporto klubas. O kaip aš laukiu, kada mažają bus galima bent ant kelių pasisodinus visus šiuos darbus atlikti.
Sausio 9-oji
Ko negali kelininkai, gali mamos su vežimėliais.
Pas mus mieste žiema ir vėl atėjo netikėtai. Kelininkai lauka, kada iš dangaus nebenukris nė viena snaigė, tada galės pradėti darbus. Na o mūsų, mamų, reikalų nesustabdys kelios snaigės taikiai besileidžiančios iš dangaus. Juk mes ne kelininkai.
Šiandien sutikau begales likimo draugių. Užraudę veidai. Plikos rankos gniaužiančios vežimėlio rankeną. Ir ta poza, kai įsirėžusi stumi vežimėlį per pūsnis šaligatviu. O kur dar bandymas perėjus gatvę, su vežimėliu užsiropšti ant šaligatvio, kuris užbarikaduotas puriu sniegu.
Nuėjus sūnaus į darželį pasitinka Evereto dydžio kalnas rogučių, su kuriom mažieji buvo atlydėti į darželį. Aišku sūnus pareiškia, kad ir jis norėtų būti partempiamas su rogutėm namo. Juk sniego būna taip trumpai. Vežimėlis nevalytais šaligatviais ir dar rogutės. Galvoj nelabai susidėlioja kaip fiziškai įvykdyti šią misiją. Prisižadu, kad tėtis ryte būtinai jį nutemps į darželį su rogutėm. Mažio nosis lyg ir pakyla iš pūsnies, o nuotaika praskaidrėja. Grįžus namo, pro langą išvystu porą mamų viena ranka stumiančių vežimėlį, kitą tempiančių rogutes su laimingais darželinukais, o viena prie vežimėlio pririšusi dar ir šunį vedžiojo. Nerealu ką. Jei žmogaus galimybės ribotos, tai mamų tikrai ne.
👍😃😉
Kaip smagiai susiskaitė abi Mamoraščio dalys 👍 Ir pakikenau ir save atradau panašiose situacijose. Lauksiu naujų nuotykių