Vakar užsukau į biblioteką. Ranka pati tiesėsi link knygų apie moteriškumą. Pradžioje pastebėjau intriguojančius jų pavadinimus "Kaip tapti dama", "Moters dienoraštis", "Moteris Tu - mano mūza". Knygų viršeliai tokie švelnūs ir gražūs, o vidus toks paslaptingas. Paimiau visas tris.
Mąstau, iš kur tas žinių troškulys. Kodėl toks didžiulis noras išlukštenti tą moteriškumo paslaptį? Nejau niekas manęs to iki šiol nemokė?
Stebiu aplink nerūpestingai lakstančią ir krykštaujančią dukrytę. Suprantu, kad pati vertingiausia knyga, kurią galiu skaityti kasdien - JI. Mažoji nuolat moko to, ką aš kažkuriuo metu kažkur išbarsčiau, paslėpiau, nuvijau...
Vieną rytą keliaujam abi šaligatviu, kur daug purvo ir balų. Sakau mažajai:
- Dukryte, nelipkim į purvą.
- Taip, mama, nelipkim į purvą, nes mes PRINCESĖS!
Dabar kasryt rūpestingai šukuodamos viena kitai plaukus, įsisegam karūnas. Lėkdamos pro duris pačiumpam šypsenas. Šuoliuodamos tarp purvo ir balų, beveik švariais batais pasiekiam savo kelionės tikslą.
🌷
kaip miela. Ačiū, nuteikėt pozityviai 😀
Floryte, labai norisi, kad tas ryšys būtų kuo tikresnis ir gražesnis 😀. Būna visko - ir pykčių, ir ašarų. Bet svarbiausia kasdien atrasti ir gražių dalykų. Šiuo metu geriausiai tai pavyksta įdėmiai klausant ir stebint savo mažąją 😀!
Koks gražus mamytės ir dukrytės ryšys😍🌷
👍