Kas atsitiko? Kodėl tokia liūdna? Tai kas gi tau yra? Papasakok…
O Ji it tyčia tyli…
Bijoti, kad nevaldau situacijos, nesuprantu, kas mano vaikui, gal net nemoku būt mama? Išgauti atsakymą ir patvirtinimą, kad nieko baisaus nenutiko?
Ar tiesiog būti? Tyliai ir taikiai būti, kol Ji pati ateis. Ateis ir tiesiog prisiglaus. Apkabinsiu ir būsiu tiek, kiek reikės, net jei Jos liūdesys nepraeis, net jei nežinosiu nei vieno atsakymo į man rūpimus klausimus.
O tada buvime pradės kalbėtis širdys. Sužinosiu daug daugiau nei gali pasakyti žodžiai. Buvime ištirps visos Jos ir mano baimės. Liks tik dviejų širdžių kalba…
