Būna, tėvai guodžiasi, kad vaikas nemėgsta klausytis skaitomų knygų. Išties, klausytis – nelengvas darbas. Reikia mokėti sutelkti dėmesį ir suvokti pasakojimo prasmę, t.y. ne tik išklausyti, bet ir aprėpti visumą, suprasti vidinius ryšius. Mokomasi to ilgai ir po truputį. 7-12 mėnesių kūdikis dar tikrai nepasiruošęs siužetinei paveikslėlių knygelei ar eiliuotai pasakai, net jei ji mums atrodo paprastutė. Sutelkti dėmesį tokį vaiką mokome jam dainuodami, kalbėdami ir jį kalbindami. Šiam pipirui „skaitymas“ yra balsų klausymasis.
Sutelkti dėmesį taip pat padeda kitų juslių ar kūno judesių įtraukimas klausantis. Vaiko pirštukų ar rankų judinimas, skatinimas ploti ar kartoti tam tikrus gestus gali būti labai naudingas. Taip pat dėmesį geriau patraukia ritmiški, nors nebūtinai rimuoti tekstai, kuriuose gausu pakartojimų, garsažodžių ir įvairiausių pamėgdžiojimų. Visa tai galima rasti liaudies kūryboje. Daugelis tautų turi gilias vaikų žaidinimo, mylavimo, kykavimo, liūliavimo tradicijas. Tai taip vadinama „motinos poezija“, skirta betarpiškam tėvų bendravimui su savo mažyliu.
Išmokti tos „poezijos“, lopšinių ir žaidinimų, galima iš gražių, spalvingų knygelių, kurios vėliau pasitarnaus ir kaip pirmosios paveikslėlių knygelės.
- Kicu kicu bė bė: Lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai:
Kicu kicu bė bė: Lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [knyga] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Dail. Rasa Špokauskaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017. 72 psl.
Kicu kicu bė bė: lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [garso plokštelė] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016. 16 psl. + 1 CD: 43 min. 43 sek.
Geriausia lopšinių knyga, kokią šiandien galima įsigyti, yra Lietuvos nacionalinio kultūros centro paruošta „Kicu kicu bė bė“. Rinkinio istorija prasidėjo 1996 metais, kai buvo išleista to paties pavadinimo kasetė. Vėliau ji virto garso plokštele. Šioji prieš metus buvo perleista, o visai neseniai pasirodė ir prie plokštelės deranti knyga. Viena vertus, tai daili, spalvinga, nedidelė knygelė (čia sudėtos 26 lopšinės ir virš 40 žaidinimų). Kita vertus, tai profesionaliai sudarytas rinkinys. Dainelės neiškraipytos, protingai parinktos. Jų melodijos užrašytos, pačios dainelės įrašytos plokštelėje. Beje, senesnį įrašą galima nemokamai paklausyti.
Puslapis iš knygos „Kicu kicu bė bė“ (Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017)
Kiek seniau buvo išleista knygelė „Kas tą pupą supa“.
- Kas tą pupą supa: lopšinės ir žaidinimai. Sud. Lina Sakalauskaitė. Dail. Simona Juškevičiūtė. Šviesa, 2006. 48 psl.
Ši knygelė labai spalvinga, gausiai iliustruota, bet man akį rėžia. Atrodo, kad visko čia per daug, tad vaikams jos nerodyčiau. Užtat dėl nedidelio formato ji gali būti kišenine mamos knyga. Apskritai, dainuoti iš plonesnių knygų daug paprasčiau. Akademiniuose leidiniuose pateikiama galybė tos pačios dainos variantų, tarp kurių pasiklysti – juokų darbas. Išvardintuose iliustruotuose rinkinėliuose pateiktos skirtingos lopšinės, jų švelnesni variantai. Juk prabočiai ir pramotės dainuodavo apie savo gyvenimą: čia ir vaikai kapuos, ir tėvai karuos. Galiu tik džiaugtis, kad šiandien šio pasakojimų klodo retai prireikia.
Knygos „Kas tą pupą supa“ („Šviesa“, 2006) atvartas
Ir „Kicu kicu bė bė“, ir „Kas tą pupą supa“ yra ne tik lopšinių, bet ir žaidinimų knygos. Menu iš patirties, kad reta naujai iškepta mama ką nors apie tokius dalykus yra girdėjusi. Kelis žaidinimus žino, bet kad tai būtent žaidinimai, kas jie tokie, ir kur jų daugiau ieškoti – ne.
Jei lopšinės yra skirtos vaiką nuraminti ir užkalbėti, tai žaidinimai, atvirkščiai, aktyvina, linksmina. Šie kūrinėliai jau artimesni įprastam pasakojimui, nors ir labai trumpučiai. Čia yra ir veikėjai, ir siužetas: gyvulėliai, paukšteliai ar patys vaikai joja į turgų, kepa pyragus, valgo košelę. Išskirtinis žaidinimų bruožas, kad jų tekstai yra lydimi tam tikrų judesių: kutenimo, kilnojimo, glostymo, rankų bei pirštų žaidimų. Visa tai padeda sutelkti ir išlaikyti mažylio dėmesį (o taip pat yra puiki mankšta). Mėgstamiausios žaidinimų rūšys: mylavimai, kykavimai, katutės, košelės virimas.
Myluodami vaiką, jį apkabiname, sūpuojame, glostome, kutename ir mėtome.
Puslapis iš knygos „Kicu kicu bė bė“ (Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017)
Kykuodami ar kėkuodami, supame vaiką ant kojos. Jodindami – ant kelių.
Knygos „Kas tą pupą supa“ („Šviesa“, 2006) atvartas
Žaisdami katutes ar ladutes, plojame vaiko rankelėmis ar skatiname jį ploti, kitaip mankštiname vaiko pirštelius. Atskiras ir tikriausiai geriausiai žinomas tokių žaidinimų porūšis – košelės virimas.
Knygos „Bitė ritė baltaragė“ (Gimtasis žodis, 2004) atvartas
Pastarasis pavyzdys, beje, yra iš nuostabios vien tik žaidinimams skirtos knygelės „Bitė ritė baltaragė“. Pirmą kartą „Bitė“ suzvimbė dar 1981 metais ir jau spėjo tapti klasika. Tėvai knygą pamėgo ne tik dėl puikiai parinktos medžiagos, bet ir dėl nepakartojamų Taidos Balčiūnienės iliustracijų. Sunku net pasakyti, kuo jos taip patraukia. Regis, saldžios, bet tuo pat metu šmaikščios. Regis, pavaizduota vaikų buitis nieko bendro su mūsų laikais neturi, bet mažylių išdaigos, jausmai taip gerai perteikti. Kaip būtų puiku, jei kokia leidykla atgaivintų šią knygelę. Mat „Gimtojo žodžio“ leidimas jau toks kontūrus pametęs, spalvas praradęs, kad graudu žiūrėti.
- Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai:
Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai (serija „Vyturiukas“). Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1981 (1984). 24 psl.
Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Gimtasis žodis, 2004. 24 psl.
Kitos tokios lietuviškos knygelės, skirtos vien liaudiškiems vaikų žaidinimams, nežinau. Nors tikrai praverstų knygelė šiek tiek paaugusiems pipirams, kurie jau noriai kartoja rodomus judesius patys. Kūdikių žaidinimuose veiksmus atlieka suaugę, judindami mažylio kojytes, rankas, pirštelius. Tačiau dažnam vaikui, net ir nuo 6-7 mėnesių, jau nelabai norisi būti judinama lėlyte. Jei jis nebenori masažų ar katučių, tai mielai žiūri, ką skanduodama rodo mama ar tėtis, ir po kurio laiko ima kartoti. Panašius žaidimus naudoja pedagogai per pedagogines pertraukėles bei logopedai, kurie tiki, kad kalbos raida susijusi su motorikos vystymusi. Yra kelios jiems skirtos knygelės ir lietuvių kalba. Deja, tekstai jose dažnai tiesiog neįmanomi, pačių logopedų išversti ar čia pat greitosiomis surimuoti. Aišku, kai reikia čia ir dabar padėti vaikui, nėra kada galvoti, kaip tai paveiks jo literatūrinio skonio pojūtį. Bet žaisdama su normaliai besivystančiu mažyliu, tokių tekstų vengčiau. Galiu rekomenduoti pavartyti Eugenijos Adaškevičienės ar Gražinos Musteikienės knygeles – iš jų galima šį bei tą atsirinkti. Čia surašyti pratimai tiks ir vyresniems. Beje, jei vaikas neprisijungė prie žaidimo, nereikia manyti, kad jis per mažas. Tiesiog susivokti ir suvaldyti savo kūną mažyliui yra pasiutiškai sudėtingas uždavinys, atimantis daug laiko. Jis gali kelis mėnesius žiūrėti ir tik po to imti ką nors kartoti. Jei mylavimai gali vaiką lydėti nuo gimimo, tai paprastus, daug kartų matytus (sic!) motorikos žaidimus vaikas dažnai pradeda žaisti tik 12-14 mėnesių.
- Eugenija Adaškevičienė. Mankštos pertraukėlės vaikų darželyje. Dail. Taida Balčiūnienė. Šviesa, 1984. 80 psl.
- Gražina Musteikienė. Žaidimai rankų pirštams mankštinti. Lucilijus, 2001. 60 psl.
- Lina Beržinienė, Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. Mano lagaminas: muzikiniai-teatriniai edukaciniai žaidimai. Dail. Julija Stonytė. Muzikija, 2014. 48 psl. + 1 CD.
Linos Beržinienės ir Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės knygos „Mano lagaminas“ (Muzikija, 2014) atvartai
Jei „Lagaminą“ vartome su vaiku, tai Eugenijos Adaškevičienės ar Gražinos Musteikienės knygelės skirtos skaityti tik suaugusiems. Nors knygelę apie mankštas irgi iliustravo genialioji Taida Balčiūnienė:
Eugenijos Adaškevičienės knygos „Mankštos pertraukėlės vaikų darželyje“ (Šviesa, 1984) atvartas
Šioje knygelėje sudėtos imitacinės mankštos, įvairūs pratimai, ramūs ir aktyvūs žaidimai. Kitaip tariant, užsiėmimai stambiajai motorikai. Džiugina, kad imitacinėms mankštoms parinkti eiliuoti tekstai sukurti talentingų poetų.
Tuo tarpu Gražinos Musteikienės siūlomi pratimai yra skirti smulkiajai motorikai. Tų pratimų ir juos įdarbinančių eilėraštukų čia išties daug, bet tekstai parinkti nelabai kruopščiai, toks eklektiškas kratinys.
Gražinos Musteikienės knygos „Žaidimai rankų pirštams mankštinti“ (Lucilijus, 2001) atvartas
Tikiuosi, kad šios knygelės padės jums linksmai bendrauti su savo mažyliais. Meškiukų bibliotekoje mes surinkome nemažą kolekciją patiems mažiausiems (ir jų mamoms bei tėčiams) skirtų knygelių, tad dalinsimės čia savo atradimais ir toliau – užsukite. Iki pasimatymo!