Lėlė Onytė...O gavosi lėlė Elza

Vakare, prieš miegą nurengiu mažąją savo dukrytę, - matau, kad jos pėdkelnės jau susidėvėjo ir metas mesti į tekstilės konteinerį. Gniaužiu rankose medžiagą ir akimirką sugrįžta vaikystės prisiminimai, kaip mes kaime pas senelius su sese ir draugėmis iš senų pėdkelnių siuvame sau lėles Onytes. Mano iš rudų, sesės - raudonų, draugės Tomos iš mėlynų, draugės Audronės iš baltų „baigusių kadenciją“ pėdkelnių... Smagu ? Ir neišmečiau aš pėdkelnių , o kitą rytą čiupau, sukirpau kaip mokėjau ir susiuvau skubindama, nes dukra nekantri ir visą dieną laukti – iššūkis. Bet mama padarė, pasiuvo taip kaip mokėjo ir lėlė jau gyvena dukros lovoje. Kartu kimšome lėlę, rinkome akis, nosį, plaukus. Lėlė gavo vardą – Elza ?. Puiki veikla kartu, o sekantis etapas – drabužiai, -modeliuosime kartu ?. O norėjau parašyti, kad nesvarbu - ką daryt ir kaip gaunasi, svarbu, kad darome tai kartu!