Beravėdamos su dukrele bulves, žavėjomės bulvių žiedų gausa, spalva, grožiu.
Vėliau prisiminiau kažkada skaitytą pasaką. Autoriaus nežinau.
Gyveno kartą vyras. Jis garsėjo savo ramybe, gerumu ir išmintimi. Kad ir kuo jis užsiėmė, viskas jam išeidavo gerai. Visi jį gerbė, dažnai ateidavo prašyti patarimų.
Kartą pas jį atėjo kaimynas, kuris visko jam labai pavydėjo.
– Turiu viską gyvenime! – tarė kaimynas gerbiamam vyrui. – Man nieko netrūksta, bet kažkodėl tave mieste gerbia labiau nei mane. Kaip manai, į ką aš esu panašus?
Išmintingas žmogus nusišypsojo ir pasakė:
– Tu panašus į Dievą.
Pavydus kaimynas patenkintas nusišypsojo. Tačiau jis norėjo iškrėsti ką nors nemalonaus savo pašnekovui, todėl ėmė ir sušuko:
– Užtat tu panašus į mėšlo krūvą! Niekaip nesuprantu, kodėl visas miestas šliaužia pas tave!
Išmintingas žmogus į tai nieko neatsakė, tik šiek tiek šyptelėjo, o tai dar labiau supykino kaimyną, tas tarė:
– Kodėl neįsižeidei dėl mano žodžių, juk tu mane pavadinai Dievu, o aš tave – mėšlu.
– O dėl ko turėčiau įsižeisti? – atsakė išmintingas žmogus. – Juk mėšlas yra auksas, jis man užaugina derlių. 
❤❤❤