Laikas su metinuku: moliūgų dienos

Pastarąją savaitę galynėjausi su laiku kaip niekad: vos spėjau paskui vis gausėjančius darbus ir septynmyliais žingsniais tobulėjantį Antaną. Taip, mano mažylis auga lyg ant mielių! Kaip ir daugelis mamų, pirmuosius sūnaus gyvenimo metus dokumentuodavau kas mėnesį, o Antanui perkopus metukų slenkstį, sustojau, nes suabejojau: nuoširdžiai maniau, kad nebeturėsiu ką kas mėnesį žymėti. Tačiau klydau: jei tęsčiau Antano vystymosi dienoraštį, jį tektų atsiversti mažiausiai kartą per savaitę. Pavyzdžiui, pastaruoju metu mažasis be paliovos stebina savo išradingais bandymais pamėgdžioti mudu su vyru: jei aušinu košę, ir Antanas, atkišęs apatinę lūpą bei prisitraukęs šaukštelį prie lūpų, pučia; jei kuris kalbėdamas pagestikuliuojam, ir mažasis, šūkaudamas sava kalba, mosikuoja rankomis; jei tėtis skutasi barzdą, ir mažylis, šalia jo trypčiodamas, prisidėjęs kokį plastmasinuką prie veido brūžuoja; kitais kartais, žiūrėk, paima raktus ir nešasi juos lauko durų link, deda prie spynos ir bando „rakinti“, nes juk taip mama ir tėtis daro... Žinoma, tokie vaizdai išspaudžia šypseną, bet kiti, kai, pavyzdžiui, mažasis išminčius užsilipa ant kėdės ir įsikabinęs į jos atlošą bando suptis, sudrebina širdį... Per tokį trumpą laiką tiek daug visko, kas teikia džiaugsmą ir lavina mūsų, tėvų, kantrybę. Vaikai auga išties greitai!

Augant vaikui, auga ir jo žaislai, žaidimai: žiūrėk, tie, kuriuos žaidėme aną savaitę, jau spėjo šiek tiek pabosti. O idėjų, ką veikti su vaiku, pakiša kalendorinės datos: artėjant moliūgų dienai (taip vadinu Heloviną), bandėme susidraugauti su moliūgais. Ne, šeimoje Helovino mes tikrai nešvenčiame (na, bent iki šiol nešventėme :) ), bet va pažaisti ir iš arčiau susipažinti su moliūgais buvo visai įdomu. Kaipgi be moliūgo pjaustymo? Šiemet pjaustyti pūstažandį moliūgą bandžiau ir aš, tiesa, šiek tiek kitaip: veiduko nepjausčiau, o tik padariau skylutes, per kurias Antanukas galėtų į moliūgo vidų ką nors mesti, štai taip:

Šiemet buvome užsiauginę žalių moliūgų, tad išpjausčiusi moliūgą jį nudažiau oranžine spalva (akriliniais dažais). Su moliūgu Antanukui daviau žaisti ne iš karto, palaikiau parą, kad vidus šiek tiek apdžiūtų (aišku, po paros ir pats moliūgas, laikomas šiltai namuose, šiek tiek apvyto, bet žaisti tai netrukdė). Mažyliui mėtymo veiksmas visada labai patinka, tad ir šįkart jis neliko abejingas: per moliūgo skylutes mėtėm tuos pačius kaštonus, kankorėžius...

...taip pat veltus moliūgėlius, – paįvairinimui suvėliau štai tokių moliūgėlių:

Buvome savo moliūgą ir apšvietę, tik į vidų ne tikrą, o dirbtinę žvakę-lemputę dėjau, kad mažyliui žaisti saugiau būtų. Paskui tą patį moliūgą apklijavau sagutėmis, – šitoks moliūgas susilaukė išties nemažai mažylio dėmesio:

Savo senelių namuose radau sudžiovintą dekoratyvinį moliūgėlį:

Pamenu, pradėjom džiovinti jį dar tada, kai aš į mokyklą ėjau, bet per ilgus metus jis puikiai išsilaikė, negana to, tapo puikiu žaisliuku Antanukui, – pakračius viduje girdėti sudžiūvusios sėklytės. Na, dar ir dygstantiems dantukams parakinėti pasirodė labai tinkamas :)

Be to, bandėme susipažinti su emocijomis: ant prisikaupusių majonezo indelių užklijavau moliūgų veidukus ir vardijau, ką kuris veidukas reiškia:

Šį žaidimą vėliau dar bus galima išplėsti, bandant surasti vienodus veidukus, o dar vėliau - ir pačiam mažyliui bandant įvardyti, kaip kokia emocija vadinasi.

Na, o šiandien vakare keliausime ant artimųjų kapų uždegti po žvakutę.

Ramių Vėlinių.