Kuriame kartu su šeima

Gegužės mėnuo Faustos ir Kasparo darželyje buvo paskelbtas šeimos mėnesiu. Grupėse vyko akcija „Kuriame kartu su šeima“. Originaliausi darbeliai buvo apdovanoti.

Iš pradžių šios akcijos nepastebėjau. Taip jau yra, kad ryte greit įbėgam, palieku vaikus ir tik vakare pasiimu. Bet po kiek laiko pastebėjau, kad rytais tėveliai vis atneša po kažkokį iš kartoninių dėžių padarytą darbelį: namuką, kėdutę, lėktuvą, mašiną, picų kepimo krosnį, pelėdžiuką, aviuką ir pan. Darbeliai buvo įspūdingi.

Išsiaiškinusi, kas ir kaip, susiradau reikiamų žaliavų, su vaikais pasitarėme, ką konstruosime, ir kibome į darbus.

Akcijos tikslas kilnus – suburti šeimą kartu, drauge kurti ir taip leisti laiką su vaikais. Tikrai, misija labai graži ir didinga.

Bet realybė kiek kitokia. :D

Na bet iš pradžių nebuvo taip jau baisu. Sumąstėme, kad Faustai darysim princesių pilį, o Kasparui  - teatriuką. Žinoma, jis labiau norėjo lego Ninjago ar kokio roboto, kosminės stoties ar piratų laivo, bet man tai – misija neįmanoma. Tad greit apsistojom ties teatriuku (mano laimei ir džiaugsmui).

Reikėjo nuspręsti, kuriam vaikui konstruosime pirmiausia. Kasparas labai greit išsprendė problemą – tiesiog pasakė, kad DABAR jis nori ramybės ir išėjo į kitą kambarį žaisti su robotais. Benas pasijuto per didelis tokiem dalykam ir išėjo į kiemą su draugais. Tėčio nebuvo. Likome dviese su Fausta kurti jos princesių pilį.

Iš pradžių nupiešiau langus ir juos išpjoviau (bandžiau kirpti, bet be variantų, pasiėmiau paprastą peilį, ir šiaip ne taip iš visų jėgų teko pasidarbuot; tą minutę pagalvojau apie vyrą... o, kad jis būtų buvęs šalia).

Kadangi mūsų turimas kartonas nebuvo gražus, sumąsčiau apklijuoti jį laikraščiais. Bet Fausta mano idėjos nepalaikė. Tad nusprendėm, tiesiog nudažyti jį guašu. Darbas užtruko, bet buvo smagu.

Kasparas, kaip koks katinas, vis atslinkdavo pažiūrėti, ką mes veikiam, bet nieko nekomentuodamas grįždavo į savo pasaulį.

Kai baigėme dažyti, sugalvojom, kad reikėtų ir užuolaidų langams. Kol laukėme, kada pilies sienos išdžius, iš turimų medžiagų gabalėlių greit sumeistravome šiokias tokias užuolaidas (Fausta išsirinko medžiagytę su balionėliais).

Vis tiek princesių piliai kažko dar trūko. Fausta susirado dovanų rišimo juosteles ir liepė prikabinti ant pilies. Neilgai trukus pilyje apsigyveno "princesė Furbytė" ir jos ištikimasis ponis. :D

Kai princesių pilis buvo baigta, Kasparui parūpo ją apžiūrėti. Ir ką sau manot? Fausta jokių būdu neprileido brolio prie pilies. Dar nustūmė jį ir pasičiupusi pilį pabėgo. Kasparas į ašaras. Pasipylė įvairiausi klausimai: Kodėl Faustai pilį padarėm, o kodėl jam nieko? Kodėl Fausta neleidžia pilies apžiūrėti? Jis jokio teatriuko nenori, jis nori tokios pat pilies. Kada mes konstruosim ir jam pilį?.. Kai pasakiau, kad jo teatriuką darysime rytoj (nes ir taip jau buvo po 21 val.), vaikas dar labiau ėmė verkti.

Prieš pradėdama kurti, buvau šimtu procentu įsitikinusi, kad abu darbelius spėsim padaryti per kelias valandas. Bet kur ten... Darbai nusitęsė trim dienom. Nemaniau, kad reikės tiek jėgų įdėti. Ir dar psichologe pabūti. Aš jau nekalbu apie tai, kad tas tris dienas vaikai nematė normalios vakarienės, pavalgydavom kas ką. Aš jaučiausi kaip nubėgusi maratoną, keistai skaudėjo rankas, kojas ir nugarą. Susipykom persipykom visi nerealiai, ašarų, kaltinimų ir aiškinimosi buvo per akis.

Labiausiai įstrigo akimirka, kai ateina nežinia kiek laiko praverkęs Kasparas, o aš jo klausiu: „Kasparai, tai ko tu vis dar verki?“ O jis: „Verkiu, nes Fausta man neduoda KAŽKO!!!!!!!!!” Klausiu jo: “Tai ko ta Fausta neduoda?” O jis: “NEŽINAU!!!!!” Pasirodo net pamiršo, kad Fausta jam nedavė savo pilies.

Pasiūliau iš kitos dėžės pasidaryti namuką ir pažaisti jame. Štai kas gavos. Prisijungė net Benas.

Kas ten miške auga, kas ten miške auga? :)

Žvilgteliu į laikrodį – jau beveik 22 valanda. Vaikai neprausti, nesuguldyti, namai nesutvarkyti. Mama su fotoaparatu po kambarį bėgioja. Ant grindų mėtosi peilis, žirklės, klijai, juostos, laikraščiai...

Bet akcijos-misijos kilnios tikrai nepamirštu – turi suburti visą šeimą. :D Taip, subūrė... iki ašarų.

Nusiteikiu, kad kitą dieną bus tikrai kitaip. Ir tikrai buvo kitaip. Kūrėme Kasparui teatriuką.

Apklijavome laikraščiais ir puolėme dažyti.

Gavosi visai nieko namukas – teatriukas. Vaikai iškart puolė vaidinti.

Kasparui pagailo su teatriuku išsiskirti, dar negreit nunešėme jį į darželį.

Trečią vakarą sumąstėme teatriuką patobulinti. Nupiešiau ir iškirpau raides, vaikai jas priklijavo. Buvo puiki proga vaikams pasimokyti raidžių, nors jie ir taip jas pažįsta. Fausta vis rodė, kur yra mano ir Kasparo raidė, kur tėčio raidė, jos draugių raidės. Visai buvo smagu.

O čia dar kur buvęs kur nebuvęs grįžo brolis iš ekskursijos ir mus pavaišino savo paties kurtais saldainiais.

Kadangi tai buvo eurovizinis pusfinalio vakaras, ir žinojau, kad dar negreit eisiu miegot, padariau teatriukui popierines lėles pagal pasaką „Katinėlis ir gaidelis“.

O čia „namukas“ popierinėms lėlėms.

Buvo nerealu stebėti, kaip vaikai vaidina pasaką... tiesa... kiek kitokią. Ji vadinosi „Kaip katinėlis ir gaidelis lapę užpuolė.“

Žodžiu, viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Kiek nukrypau į lyrinius pasakojimus, bet dar ir dabar po pusės mėnesio tų vakarų akimirkos gyvos atmintyje. O vakar abu mažiukai parsinešė namo padėkos raštus.

Nors mūsų darbeliai ir nelaimėjo prizo, bet dalyvauti buvo verta. Juk ne viskas šeimose yra lyg sviestu patepta. Kai tiek skirtingų asmenybių gyvena po vienu stogu, nerealu, jei viskas būtų be priekaištų, be kiekvieno nuomonės ir pageidavimų.

P.S. Balkone pasislėpusi dar viena dėžė.  Ar tik nereiks jos išsitraukti ir vėl suburti šeimynos (dabar jau visos) bendram reikalui?..  :)

Kristina