Kur Vilniuje ir kas palaidojo žmogaus sąžinę?

Ar kada nors pagalvotumėte, kad žmogaus sąžinę galima palaidoti? Filosofiška, ar ne? O mūsų šeimyna vakar kaip tyčia nutarė pasielgti šiek tiek nesąžiningai savo pilvų atžvilgiu.

 

 

Ryte kaip jau įprasta ir tradiciška su vyrų iškabinome šaukštais po dubenėlį mums labai patinkančios pilno grūdo avižinės košės. Nesame pamišę dėl sveikos mitybos, bet būčiau neteisi sakydama, kad dėl sveikesnio valgio nesistengiame. Labai dažnai valgome savo pačių gamintą maistą. Kol dirbau (nebuvau išėjusi motinystės ir vaiko priežiūros atostogų), darbe taip pat valgydavau savo pasigamintą ir iš namų atsineštą maistą. Netgi dabar augindama mažylę vis tiek valgau sveikai ir neteikiu prioriteto greitiems sumuštiniams, nes greitai galima pasigaminti ir kitokį, naudingesnį maistą.

 

Bet... Kartais sąmoningai norisi padaryti išimčių. Todėl vakar svarstydami, ką galėtume nuveikti po mano ir vaiko užsiėmimo baseine, nutarėme papietauti kur nors gamtoje pakeliui išsinešti pasiimdami picą.

 

Kol automobiliu pasiekėme pietų "stalui" tinkamą vietą Ežerėlių geomerfologiniame draustinyje, mūsų mažoji šeimos narė snūstelėjo. Pasigardžiuodami ir pamiršdami sąžinę sukirtome su vyru šeimyninę picą gamtos prieglobstyje.

 

 

Po tokių pietų beliko atsiprašyti sąžinės ir kažkiek blogųjų kalorijų sudeginti pasivaikštant po draustinį. Draustinio takas išties patogus eiti, bėgti, stumti vežimą, važiuoti dviračiu. Taku galima pasiekti ir pačius Žaliuosius ežerus.

 

 

Visgi įdomiausia, kad akylai stebint draustinio aplinką, akis užkliūna už akmeninio paminklo, kuris skelbia, kad toje vietoje yra palaidota žmogaus sąžinė ir dėl to liūdi Vilniaus miškų urėdija ir Regioninio parko direkcija. 

 

Vakar mes nebuvome sąžiningi savo pilvams, bet išlikome sąžiningi aplinkai, kurioje lankėmės. Būkime sąžiningi gamtai kasdien: tausokime ją ir neterškime jos!