Mane vyras paliko dar nėščią, mes bendravom visą nėštumą kažkiek, bet gimus vaikui ir praėjus maždaug mėnesiui jis pirmą kartą pamatė sūnų ir nuo tada kasdien tampa vis artimesniu jam, man.
Vakar nuoširdžiai kalbėjomės, jis atsiprašė, gailisi. Aš kaip ir atleidžiu, bet pirmai progai pasitaikius vėl primenu, kad jis yra niekas Oskarui, sūnus nešioja mano pavardę ir jis tik "brūkšnys"....
Žinau, kad skaudinu ir jį, ir save, bet nesugebu, negaliu pamiršti, kaip sėdėjau naktimis prie vaiko sunkiausius pirmus 3 mėnesius ir verkiau. Noriu pamiršti, noriu išsaugoti savo šeimą, bet kaip? Kaip pamiršti, kad jis sudaužė mano svajones....
Šiandien ryte gavau pusryčius ir kavą į lovą, jis pamaitino vaiką ir išplovė indus... jis šeimininkavo mano namuose ir aš žiūrėjau, tyliai braukiau laimės ašaras, bet vėl netyčia išsprūdo, kad mano namuose indai džiovinami kitaip...
Jis pavadino mus šeima, o as sakau beveik.... tiesiog gal tai pagalbos šauksmas.. bet noriu išgirsti, kad viskas bus gerai ir kad mes sugebėsime.....
Tačiau kur ta riba, kurios neturėčiau jam leisti peržengti...?
Jei sugebėjai jam atleisti, įsileisti, reiškiasi tavo širdis jam neabejinga ir nuoskaudos, kad ir dar gilios, bet jas peržengei, turi susiimti ir jas numalšinti, o tai ir stengiasi daryti vaiko tėtis. Juk suaugę žmonės turite kalbėtis ir suprasti patys ar verta lipdyti šeimą, juo labiau esate tryse, bandykite, tai jūsų šansas. Turit abu suprasti ko norit iš guyveenimo. Sėkmės jums . . ..
na as kabesiu panasiai, kaip ir kitos....manau jeigu jau leidai perzengti namu sleksti, tai jau buvo zingsnis, jeigu leidai namuose indus isplauti, tai kitas zingsnis...manau reikia duoti zmogui sansa, gal jis juo pasinaudos, kaip graziausia dovana jam. visgi bandykit lipinti, svarbiausiai turi perlipti per save, suprantu, kai vaikas paaugo ir jis pasirodo, pirmi menesiai sunkus....daug nuoskaudu....turi pati apsispresti, ir jeigu jau isileidi pas save tai turi pamirsti, ir eiti i prieki....negalima priminti, nes vel sugriausi tik si karta tu...manau tikrai butu pravartu nueiti pas psichologa, tau paciai, o gal ir kartu su vaiko tevu....
taip taip.jau zengei pirma dideli zingsni,leidai jam jaustis savo namuose kaip seima.jei tikrai nori,kad taip ir butu,turi uzmirst praeiti,dziaugtis kiekviena grazia akimirka,kai jus trise-seima.ir svarbiausia atleisti,atleisti jam,sau visiem kam reikia.rekomenduociau viena knyga-menas atleisti,neprisimenu autoriaus.ir pagalvok,juk laime ir susideda is tokiu mazyciu smulkmenu kaip,kad pasijautei laiminga gavus pusrycius ir kava i lova.ir jei visa gyvenima su dziaugsmu to nepriimsi,tai gali buti,kad tiesiog niekada ir nesijausi laiminga.as tai tikrai tikiu,kad jums viskas pavyks,busit kartu laimingi😀
kad atleisti reikia suprasti,pasisneketi su juo kodel jis taip padare???idealu butu nueiti pas psihologa, juk ir vaikas jaucia tarp jusu tvyrancia itampa. Atleisti ar ne ,tai spresti tik tau! Net nesitikek,kad labai greit tai pavyks istrinti is savo atminties...Bet, jei dabar kiek supratau jis yra idealus,atgailaujantis vyras ,manau vertetu ,kazkaip sulipdyti seima,juk visdelto,kad ir neturi vaikas jo pavardes,bet jis tas tikrasis tetis...
Tikrai sudėtinga situacija. Ką mes tau galim patarti, tik pasakyti kažką, su kuo tu arba sutiktum, arba ne.Juk mes nežinom visos situacijos, o iš šalies gali atrodyti kitaip, negu yra. Tiesa ta, kad tu viena turėjai išgyventi tuos nėštumo mėnesius, džiaugtis viena užsimezgusia gyvybe.Įdomu tik, kodėl dabar jis nori turėti šeimą, kaip , kad minėjai, paliko tave nėščią.Aišku, vėlgi, nežinia kokia ten situacija buvo.Svarbiausia,ką tu jauti jam, ar myli, ar galėtum atleisti. Ar tau malonu stebėti,kaip jis bendrauja su savo sūnum.Jeigu visa tai tau suteikia teigiamas emocijas - gal ir verta kažką kurti. Manau, stebėk savo vaiko tėvą, vistiek esi protinga, atskirsi, kuryra trumpalaikės emocijos, o kur ne. O bendrauti su sūnum tikrai nedrausčiau.O dėl prileidimo prie savęs- manau, turi pati pajusti ir nuspręsti.Sėkmės!
oi nezinau. jei jau sutikai primt ji i namus turi pamirst kas buvo ir lipdyt is naujo.